Jei keičiasi mūsų žvilgsnis į vaiką, keičiasi ir vaikas

Laura Valionienė 2026m.

Interviu su ergoterapeute Giedre Sasnauskiene

Ar įmanoma pakeisti vaiko elgesį pirmiausia keičiant save? Apie tai kalbamės su Giedre Sasnauskiene – ergoterapeute, sensorinės integracijos specialiste, TBRI praktike ir lektore, daugiau nei dešimtmetį dirbančia su vaikais bei šeimomis. Šiame interviu gilinamės į neuroįvairovę, traumą, nervų sistemos reguliaciją ir tai, kaip suaugusiųjų kalba bei nuostatos gali tapti svarbiu pokyčių šaltiniu tiek vaikui, tiek visai šeimai.

Žurnalo „Lietaus vaikai“ puslapis su interviu „Jei keičiasi mūsų žvilgsnis į vaiką, keičiasi ir vaikas“ pradžia

Pastaraisiais metais vis dažniau girdime, kad vaikų elgesys labai priklauso nuo santykio. Kaip jūsų praktikoje matosi ryšys tarp suaugusiojo žodžių, nuostatų ir vaiko reakcijos?
Pirma, esu įsitikinusi, kad tik per kuriamą santykį galime pasiekti norimus rezultatus, kuriuos sudedame į trokštamą tinkamą arba adaptyvų vaikų atsaką į aplinką. Pabandykime atsispirti šioje temoje nuo Konfucijaus minties: „Pasakyk man ir aš pamiršiu. Pamokyk ir prisiminsiu. Įtrauk mane ir aš išmoksiu.“ Vaikai geriausiai mokosi keisti savo netinkamą, labiau neadaptyvų atsaką į aplinkos dirgiklius (elgesį) tik tada, kai jaučiasi saugūs ir įtraukti į procesą.

Savo ergoterapeutės praktikoje visada stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų ir būti smalsi kiekvieno vaiko atžvilgiu. Kaskart sužinojusi kažką naujo apie jį arba atradusi iššūkių, ieškau pozityvių būdų, kaip tame būti ir kaip galiausiai reaguoti į aplinką. Žinoma, didžiausias atradimas ir pastebėjimas būna tada, kai tėvai ar mokytojai sako, kad su vaiku neįmanoma namuose, mokykloje ar kokioje nors viešoje vietoje. Dažniausiai aš nematau tokių iššūkių, todėl negalima daryti didelių problemų nustatymų iš vieno susitikimo ir tik su vienu iš tėvų. Labai svarbi visa komanda, kuri rūpinasi vaiku.

Tačiau esu visapusiškai įsitikinusi, kad tik santykyje vaikai gali būti ramūs, susireguliavę ir mokytis, o mes, suaugusieji, nešame santykio kūrimo atsakomybę, ne vaikai.

Mergaitė ir moteris su akiniais sėdi prie sūpuoklių žaidimų aikštelėje, nespalvota nuotrauka

Kartais sudėtingo elgesio akimirką tėvai instinktyviai bando taisyti, drausminti ar stabdyti. Jūs dažnai kalbate apie santykį ir reguliaciją. Kaip žodžiai gali padėti vaikui nusiraminti, o ne dar labiau sukelti įtampą?
Labai svarbu prisiminti, kad žodžiai turi galią. Tai, kaip pasakome, kokia yra kūno kalba, paveikia dar labiau. Šioje vietoje galime pagalvoti apie savo pačių patirtis. Kai nueiname pas gydytoją, iki tol stipriai stengiamės rūpintis savo sveikata, daryti viską, ką geriausiai žinome bei suprantame apie sveikatinimąsi, o apsilankius gydytojas sako, kad valgome nepakankamai ir judame per mažai, nepaisant to, kad gal keturis kartus per savaitę einame į treniruotes. Koks jausmas apima gavus tokį komentarą?

Taip ir su vaikais – kai nenorime jų suprasti ir išgirsti, nes vis perkeliame savo lūkesčius, kaip jie turi būti ir elgtis, tada ir gauname priešpriešą bei santykio trūkinėjimą. Svarbu prisiminti, kad koreguliacijos reikia mums visiems, o vaikams dar labiau, nes jų nervų sistema nėra brandi, nėra sukaupusi daug patirties. Neuroįvairovės kontekste bet kokia kasdienė patirtis gali būti ir per stipri, tad jiems koreguliacijos reikia dar daugiau.

Kaip suprasti, kad asmuo yra saugus šalia mūsų arba mes esame saugūs? Tai keli kūno siunčiami signalai: ramus ir šiltas balso tonas, draugiškos veido išraiškos, nuspėjamas elgesys, švelnus akių kontaktas, nuoseklus ir pastovus santykis, kaip įmanoma mažiau rodomų nenuspėjamų reakcijų.

Žodžiai, kuriuos dažnai vartoju savo praktikoje, yra: „Aš tave girdžiu, matau, tikriausiai kažką stipraus jauti savo kūne, esi brangus ir aš esu čia, kad tau padėčiau“ ir panašiai.

Kai kurie specialistai sako, kad žodžiai nėra tik informacija – jie gali veikti kaip saugumo ar grėsmės signalai nervų sistemai. Kaip tai matote dirbdama su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, ADHD ir trauminių patirčių?
Labai stipriai pastebiu, kad pozityvūs žodžiai kuria saugumo ir ryšio jausmą abipusiškai. Patyrinėjusi neuromokslo straipsnius, radau ir paaiškinimą, kad pozityvūs ir skatinantys žodžiai, tokie kaip „myliu“, „tu esi saugus“ ir panašiai, stimuliuoja kaktinę smegenų skiltį ir skatina dopamino bei serotonino išsiskyrimą. Tai stiprina pažinimo funkcijas ir aktyvuoja tas smegenų sritis, kurios atsakingos už motyvaciją ir veiksmą – kitaip vadinamas vykdomąsias funkcijas.

Taip pat esu pastebėjusi, kad kai pati esu pervargusi ir vedu ergoterapiją, kai sunku atliepti pozityviai, atrodo, kad ir vaikui sunku būti santykyje – lyg atsirandame chaoso sūkuryje.

Taigi ir čia neuromokslas rodo, kad negatyvūs žodžiai, net kai sakome tai ramiu tonu, ar tokios frazės kaip „matau, kad tu piktas“, gali aktyvinti migdolinį kūną ir kelti streso hormonus – kortizolį ir adrenaliną.

Tai padeda suprasti, kodėl neuroįvairovės vaikai greičiau sureaguoja į negatyvius žodžius visu savo kūnu. Kuo dažniau žmogus, ypač vaikas, patiria grėsmę siunčiančią kalbą ir nuolatinę įtampą, tuo labiau tai gali paveikti jo gebėjimą mokytis, išlaikyti dėmesį ir reguliuoti emocijas.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kaip ta pati situacija gali skambėti skirtingai?
Kokie žodžiai eskaluoja, o kokie padeda reguliuotis? Vienas iš pavyzdžių mokyklos kontekste: vaikas sako: „Nekenčiu tos matematikos“ ir suplėšo sąsiuvinį. Aš, kaip šalia esantis suaugęs žmogus, galiu reaguoti keliais būdais, ir tai turės arba reguliuojantį, raminantį rezultatą, arba eskaluosime situaciją ir matematika iš tiesų taps nekenčiama. Taigi mano atsakymas gali būti: „Nu kaip čia dabar elgiesi? Greitai, tik sprendžiam uždavinius.“ Arba: „Suprantu, kad tau dabar sunku. Gal nori mažos pertraukėlės, pajudėti ir grįžti prie uždavinio?“

Kitas pavyzdys iš mano asmeninės patirties: vaikas trenkia per veidą. Aišku, kadangi esu su akiniais, šie nuskrenda, ir anksčiau būčiau rėkusi, bandžiusi vaiką kontroliuoti ir sakiusi: „Išeik iš čia, daugiau nenoriu tavęs matyti.“

Tokioje situacijoje liktų sudaužytos dvi širdys ir ilgam laikui.

Vietoj to reagavau kitaip: nedariau skubių judesių, sulėtinau savo kūną, pažeminau balso toną ir paėmiau vaikui už delnų, švelniai juos spausdama bei sakydama: „Laikomės kartu, aš ir tu. Tu esi nuostabus vaikas, suprantu, kad sunku.“

Tokioje situacijoje mes abu raminome savo širdis ir galėjome išsiskirti pavargę, bet santykyje.

Dažnai sakoma, kad vaikai jaučia ne tik žodžius, bet ir mūsų vidinę nuostatą. Kaip tėvų mintys apie vaiką gali formuoti tai, kaip mes su juo kalbame?
Pradėkime nuo to, kad dar 1968 m. vienas žymiausių tyrimų, atliktų Rosenthal ir Jacobson, atskleidė, kad mokytojų pasąmoniniai lūkesčiai apie vaiką keičia jo elgesį ir pasitikėjimą savimi. Šiame tyrime mokytojams buvo pasakyta, kad tam tikri atsitiktinai atrinkti vaikai yra vunderkindai. Mokytojų tikėjimas tuo padarė didelę įtaką vaikų pažangai.

Dar vienas įdomus tyrimas atskleidė, kad mokytojų lūkesčiai vaikams iš pažeidžiamų šeimų ar vaikams, turintiems sensorinių ir mokymosi iššūkių, turėjo dar didesnį poveikį jų akademinei pažangai. Taigi vėl primenu – mes, suaugusieji, formuojame vaikus pagal savo nuostatas ir įsitikinimus. Jei keičiu savo požiūrį į vaiką ir tai, kaip su juo bendrauju, keičiasi ir pats vaikas.

Kartais tėvams būna net sunku pasakyti apie vaiką kažką gero. Net kai kas nors kitas vaiką giria, gali kilti noras prieštarauti. Kodėl taip nutinka?
Trauminių patirčių kontekste dažnai tai įvardijame kaip užblokuotą rūpinimąsi. Ką tai reiškia? Visų pirma, tai gali patirti ne tik tėvai, globėjai ar įtėviai, bet ir mokytojai bei visi žmonės, kuriems tenka rūpintis vaiku. Kai tai patiria tėvai, man atrodo, kad tai jau yra ypatingai skaudi šeimos situacija. Iš esmės tai reiškia, kad tėvai tarsi „nebekęstų“ savo vaiko, nes jo elgesys nesikeičia, o jie jau pervargo tikėtis, kad bus kitaip. Tam tikra prasme tai yra perdegimas nuo nuolatinio resursų davimo vaikui, bet nieko negaunant atgal. Prie to dar prisideda ir aplinkinių reakcijos bei komentarai, kurie taip pat nepadeda.

Taip pat tam įtakos turi ir savų patirčių, jų poveikio kasdienybei nežinojimas. Todėl labai svarbu ištyrinėti savo patirtis ir suprasti, kodėl tam tikrose situacijose vaikas ar jo elgesys tampa trigeriu, o kitose – ne.

Psichologijoje kalbama apie tai, kad vaikai ilgainiui internalizuoja suaugusiųjų balsą. Kaip tėvų žodžiai tampa vaiko vidiniu dialogu?
Tai, ką vaikystėje girdime iš tėvų, tampa mūsų vidiniu balsu ir pamatu, ant kurio statomas savęs suvokimas – savivertė ir savęs vaizdas.

Psichologijoje ir traumai jautrioje praktikoje šis reiškinys yra labai svarbus, nes vaiko smegenys iki tam tikro amžiaus neturi kritinio mąstymo filtro – tai, ką sako tėvai, priimama kaip absoliuti tiesa apie save. Kai vaikas girdi tik kritiką, jo vidinis balsas gali pradėti sakyti: „Aš esu problema.“ Galime įsivaizduoti dažną mūsų gyvenimuose pasitaikančią situaciją, kai tėvams buvo ypač svarbu, kad vaikas būtų paklusnus ir tylus, elgtųsi patogiai ir suteiktų ramybę. O kai susidurdavo su mūsų sensorine perkrova, pykčiu ar stipriomis emocijomis, jie reaguodavo pykčiu, atmetimu ar net fiziniu smurtu. Tuomet vaikas išmoksta, kad meilę reikia užsidirbti. Juk nemažai tėvų tai vis dar girdi net ir iš medikų. Tai reiškia, kad toks požiūris vis dar yra stiprus mūsų visuomenėje.

Kai toks vaikas užauga, jis gali išmokti būti perfekcionistu, paniškai bijoti atmetimo bei suklydimo, stengtis įtikti visiems (kas taip pat gali būti autonominės nervų sistemos gynybinė būsena) ir visiškai ignoruoti savo kūno bei emocijų signalus.

Kodėl tai ypač svarbu vaikams, kurie jau susiduria su daug iššūkių – pavyzdžiui, autizmo spektre, su ADHD ar patyrusiems traumą?
Neuroįvairovės kontekste tai ypač svarbu, nes šie vaikai ir taip patiria daug sunkumų bei nepriėmimo dėl to, kad yra tokie, kokie yra. Kai tėvai šių vaikų reakcijas įvardija kaip elgesį, kai vaikas „elgiasi specialiai“, „nori dėmesio“, „manipuliuoja“, „ožiuojasi“ ar tiesiog turi „bjaurų charakterį“, vaikai gali pradėti suprasti, kad yra „sugedę“, o jų vidinis pasaulis yra „neteisingas“.

Tokiu būdu mes juos vedame greitkeliu į maskavimąsi, kur kyla dar daugiau problemų. Galiausiai vaikai gali perdegti, nebegalėti nieko daryti, gali atsirasti depresija ir savižala. O jei jie išlieka ir suauga, tuomet dažnai stengiasi suprasti: kodėl jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi? Kodėl esu „nenormalus“?

Tie patys sunkumai gali pereiti ir į suaugusiųjų amžių: depresija, panikos ar nerimo atakos ir panašiai. Todėl labai svarbu, kokį pamatą mes sudėsime vaikams, kaip padėsime jiems pereiti sunkumus, kuriuos jie patiria dėl skirtingos neurologijos. Labai svarbūs mūsų žodžiai, lūkesčiai ir suteikta parama.

Svarbu matyti vaiką, bet ne save jame. Kaip minėjau anksčiau, kai tėvai supranta savo patirtis, jie gali aiškiau matyti ir savo vaiką. Tuomet tampa lengviau neignoruoti ir kylančių sunkumų.

Giedrė Sasnauskienė sėdi ant žolės futbolo vartų fone

Ar skirtingi neurotipai skirtingai reaguoja į kalbą ir komunikaciją?
Pavyzdžiui, autizmo spektre, ADHD ar PDA profilio vaikams. Labai puikus klausimas. Vaikai, turintys skirtingus neurotipus, tikrai gali skirtingai reaguoti į kalbą ir komunikaciją. Pirmiausia reikia suprasti, kaip kiekvienas neurotipas priima ir apdoroja žodinę informaciją. Autistiški asmenys dažnai informaciją priima tiesiogiai. Jei pasakysiu: „Nu, tu tuoj pamesi galvą“, vaikas gali stipriai išsigąsti, kad iš tiesų galva nukris. Svarbu prisiminti, kad jiems dažnai reikia ir daugiau laiko apdoroti tai, ką girdi, todėl svarbu kalbėti tiksliai ir geriau pasakyti mažiau nei daugiau.

ADHD turintys asmenys kartais gali tarsi atsijungti sakinio viduryje. Kai bandau pasakyti paliepimą: „Nueik į kambarį, pasiimk megztinį, prieš tai nusiauk batus“, tikėtina, kad vaikas išgirdo tik pirmą dalį ir nuėjo į kambarį.

Tokioje situacijoje aš, kaip mama, galiu pradėti erzintis dėl to, kad svarbu aiški instrukcija – žingsnis po žingsnio – kaip norime, kad vaikas atliktų užduotį. Taip pat dažnai ADHD turintys vaikai ir suaugusieji turi jautrią atmetimo reakciją. Jie gali stipriai reaguoti į kritiką, net ir užslėptą kritiką, todėl lengvai gali pereiti į gynybinę reakciją, nes jų smegenys tai interpretuoja kaip gilų atmetimą.

Jei kalbame apie PDA profilį, kuris dažnai eina kartu su autizmu, jam būdingas didžiulis poreikis kontroliuoti aplinką, siekiant suvaldyti stiprų nerimą.

Šiems vaikams bet koks teiginys ar nurodymas smegenyse gali aktyvuoti „kovok, bėk, sustink“ atsaką. Todėl frazės „privalai“, „reikia“, „padaryk“, „ateik čia“ ir panašiai vaiko smegenyse gali skambėti kaip pavojaus signalai. Vaikas gali reaguoti fiziniu pasipriešinimu, rėkimu, nukreipiančiu elgesiu. Taip pat gali keisti temą, juokauti arba visiškai disocijuotis. O teigiamas pagyrimas jiems taip pat gali įjungti pasipriešinimą, nes smegenys iš karto gali užkoduoti, kad tai yra užslėptas lūkestis kitam kartui elgtis taip pat.

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie PDA profilį. Kaip kalbos forma ir tonas gali sumažinti arba padidinti pasipriešinimą tokiems vaikams?
Kaip ir minėjau ankstesniame klausime, labai svarbu savo kalboje vengti tiesioginių liepimų ir per griežto tono. Geriausios komunikavimo strategijos yra netiesioginės, bendradarbiavimo jausmą kuriančios kalbos formos. Pavyzdžiui: „Įdomu, ar mums pavyks“, „Aš padėsiu šitą čia, jei tau prireiks“. Svarbu kalbėti taip, lyg tai būtų kolega, o ne mokinys ar kažkuo žemesnis asmuo. Dar keletas realių pavyzdžių. Vietoj pasakymo: „Apsiauk batus, mes vėluojame“, galėtume sakyti: „Batai laukia prie durų. Pranešk, kai būsi pasiruošęs judėti, kad galėčiau atrakinti automobilį.“ Arba vietoj: „Susitvarkyk kambarį, viskas išmėtyta“, galime sakyti: „Jei tu pakelsi kaladėles, aš galiu sužiūrėti šiuos lapus. O gal darome atvirkščiai?“

Kai kurie tėvai bando naudoti pozityvią kalbą, bet vaikams tai gali skambėti dirbtinai. Kuo skiriasi autentiškas palaikymas nuo „technikų“ ar manipuliatyvaus pagyrimo?
Bandant atskirti šias sąvokas, svarbu įsivardinti, kas yra manipuliatyvus pagyrimas, o kas – autentiškas palaikymas. Pirmiausia, manipuliatyvus pagyrimas yra apie norą sukontroliuoti vaiko elgesį. Tai reiškia, kad sakau: „Tu mane labai pradžiuginai“ arba „Esi šaunuolis“, „gera mergaitė“. Tokiu būdu labiau pabrėžiama, kad vaiko elgesys tenkina mano emocijas ir poreikius, tačiau kartu klijuojamos etiketės ir pagyrimas tampa sąlyginis – skiriamas tik už „teisingą“, pagal suaugusiųjų lūkesčius, elgesį. Dažnas manipuliatyvus pagyrimas skamba ir taip: „Šaunuolė, kaip gražiai ir ramiai šiandien sėdi klasėje, ne taip kaip vakar.“ Tokiu būdu vaikui siunčiame žinutę, kad esi vertinga tik tada, kai sėdi nejudėdama.

O autentiškas palaikymas nesiekia pakeisti ar kontroliuoti vaiko čia ir dabar. Jo tikslas – pamatyti vaiko pastangas, atspindėti realybę ir padėti vaikui suprasti save. Pavyzdžiui: „Matau, kiek pastangų tau reikėjo pabaigti šį piešinį.“ Norėtųsi dar pridėti tokį priminimą: jei tą dieną su vaiku išsprendėme situaciją, tai reiškia – baigta, istorija užversta, judame toliau.

Kaip kalbėti apie vaiką ir su vaiku taip, kad jis jaustųsi matomas, o ne vertinamas?
Pirmiausia svarbu suprasti, kad kai vaikas jaučiasi matomas, jo nervų sistema nusiramina, sumažėja kognityvinė ar sensorinė perkrova ir labai natūraliai pagerėja savireguliacija. Pradėkime nuo savęs. Mes turime tokius pačius poreikius – būti pamatyti, išgirsti ir suprasti. Tai labai fundamentalūs poreikiai, tad kodėl mes nenorime to suteikti ir vaikams? Juk vieną dieną jie bus tie patys suaugę žmonės.

Tad kaip kalbėti? Pradžioje nustokime vertinti kiekvieną elgesį, klijuoti etiketes. Daugiau sakykime: „Aš matau tave. Girdžiu tave. Suprantu, kaip sunku.“ Kviečiu tai daryti ir su kolegomis bei artimaisiais. Priimkime ir patvirtinkime vaikų jaučiamas emocijas, nustokime neigti jų emocinį patyrimą, sulygindami jį su savuoju, nes kas baisu vienam, kitam galbūt nebūtinai yra taip pat.

Atskirkime elgesį nuo vaiko, nes elgesys nenusako, koks yra vaikas. Tai yra daug gilesnė komunikacija. Vietoj vertinimo geriau sakykime: „Žinai, tu esi brangus, nors ir pasielgei dabar nepagarbiai.“ Ir niekada nesifokusuokime tik į save ir vien į mūsų poreikių atliepimą, pavyzdžiui: „Pažiūrėk, kaip mamą nuliūdinai.“ Ne vaikas atsakingas už suaugusiojo emocijas, todėl neperkelkime atsakomybės vaikams – jiems dar per sunku tai pakelti ir suprasti. Daugiau sakykime: „Aš pastebėjau, kad…“, „Man atrodo, kad tau…“, „Ačiū, kad pasakei ir atsiprašau.“

Daugelis tėvų patys augo girdėdami daugiau kritikos nei palaikymo. Kaip mūsų pačių vaikystės patirtys veikia tai, kaip kalbame su savo vaikais?
Mūsų išgyventos asmeninės patirtys ir emocinė būsena tėvystėje dažnai veikia kaip filtras, kuris formuoja mūsų kalbėjimą, toną ir reakcijas bendraujant su vaiku. Reikia atsiminti, kad vaikystėje girdėti mūsų tėvų žodžiai tampa mūsų automatiniu pilotu ir veikimo modeliu. Jei mes augome aplinkoje, kur niekas nesidžiaugdavo pasiekimais ir negirdavo, laikydavo tai „išpuikimu“ arba po to sekdavo bausmė, suaugę mes galime patys jausti fizinį nesaugumą ar diskomfortą, kai girdime teigiamą vertinimą. Dėl to mūsų reakcijos, net ir tada, kai teigiamai kalbama apie vaiką, gali būti pasąmoninės – atsiranda noras prieštarauti bei numušti teigiamą lūkestį.

Taip pat tėvystė reikalauja daugybės resursų ir dažnai tėvai patiria nuovargį bei emocinį perdegimą, kas keičia ir balso toną – gyvenimas tampa tik išgyvenimu. Tuomet lengva suprasti, kodėl tėvai gali būti gynybiški, kontroliuoti, daug dūsauti dėl esamos situacijos, turėti nemažai nusiskundimų ir neturėti jėgų autentiškam stebėjimui bei poreikių atliepimui.

Todėl svarbu tėvystėje reflektuoti, atpažinti savo dirgiklius, suprasti perdegimo priežastis, sąmoningai stabdyti gynybinį elgesį ir kontroliuojančias reakcijas.

Priminimas – lėktuve deguonies kaukę pirma užsideda tėvai ir tik tada vaikui.

Jei tėvai norėtų pradėti keisti savo kalbą ir santykį su vaiku, nuo ko būtų verta pradėti?
Pradžioje svarbu paminėti, kad nėra vienos piliulės ar vienos vietos, kur viskas lengvai pataisoma. Tai yra procesas, veikiau maratonas. Jei santykis yra sutrikdytas, gijimo procesas vyksta tik santykyje ir tik taip greitai, kaip pavyksta jame išbūti.

Keli žingsniai tėvams, ypač auginantiems ADHD, autizmo spektro ar PDA vaikus:

  1. Stebėkite savo kūną. Kaip jūsų nervų sistema reaguoja? Ar sulaikote kvėpavimą sudėtingose situacijose? Ar sustingstate? Atpažinkite savo vaikystės modelius, patyrinėkite savo vaikystės patirtis ir gerai įvertinkite savo nuovargį. Ar jis yra lėtinis? Kaip jūsų smegenys renkasi reaguoti į vaiko netinkamą elgesį? Šioje vietoje daug efektyviau būtų miegas ir poilsis, bet ne dar viena knyga apie santykio kūrimą su vaiku.
  2. Keiskite požiūrį ir atskirkite vaiko elgesį nuo vaiko. Prisiminkite, kad jūsų vaikas nekovoja prieš jus – jam pačiam yra sunku.
  3. Praktikuokite pauzę. Prieš ką nors sakydami ar net rėkdami, giliai ir lėtai įkvėpkite bei iškvėpkite ir suskaičiuokite iki trijų.
  4. Palaipsniui pereikite prie santykio kalbos. Pradėkite dažniau sakyti: „Aš pastebėjau, kad tu pats padarei“ ir panašiai. Priimkite vaiko emocijas: „Matau, kad kažką išgyveni, aš esu čia.“
  5. Priimkite padrąsinimus ir pagyrimus apie vaiką. Padėkokite už tai, sustabdykite savyje norą prieštarauti tam.

Svarbiausia – mes, tėvai, neturime būti idealūs ir negalime būti. Jei pratrūkstame, rėkiame ar manipuliuojame – tai žmogiška. Svarbu yra tai, kas seka po to. Sugrįžkime pas vaiką, kai esame nurimę, ir atsiprašykime: „Atsiprašau, kad rėkiau. Mano kūnas pavargęs, bet tai ne tavo kaltė. Aš esu čia ir mes galime pradėti iš naujo.“

Ar esate mačiusi situacijų, kai pasikeitus suaugusiojo kalbai ir požiūriui pradeda keistis ir vaiko elgesys?
Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo atvejis, kai komandoje dirbome su šeima ir mokytoja. Kalbėjome apie vaiką, kuris turėjo sensorinių jautrumų ir prieštaraujančio elgesio. PDA profilis nebuvo patvirtintas. Šeimoje kasdien buvo sunku atlikti bet kokią kasdienę veiklą, o mokykloje vaikas dažnai nenorėdavo nieko daryti ir patirdavo pykčio protrūkių.

Pasikalbėjus su tėvais ir pasiūlius keisti kalbą, pastebėjome, kad tėtis ypač dažnai sakydavo, pavyzdžiui: „Baik ožiuotis, greičiau renkis pižamą ir eik miegoti, nes kuo daugiau tempsi laiką, tuo labiau ryte ožiuosiesi.“ Tokiais atvejais berniukas išgyvendavo stiprų stresą – mesdavo pižamą, bėgdavo slėptis arba pradėdavo muštis. O tėvai šioje „kovoje“ sakydavo: „Tu amžinai viską griauni, su tavimi neįmanoma gražiuoju.“ Galbūt daug kam pažįstama situacija, kai rutininės veiklos tampa mūšio lauku. Kalbėdami su tėvais daug dėmesio skyrėme jų pačių patirtims, išmoktiems elgesio būdams ir panašiai. Kadangi berniukui buvo septyneri metai, priminiau, kad tokiame amžiuje ypač svarbi koreguliacija. Be tėvų pagalbos ir paramos jam sunku atlikti net paprastus buitinius veiksmus. Taip pat svarbu suprasti, kad ėjimas miegoti pats savaime gali būti sudėtingas, nes tai gali būti susiję ir su atsiskyrimo nerimu.

Tėvams pakeitus požiūrį ir palaipsniui keičiant kalbą, po truputį mažėjo ir pasipriešinimas, nes nebeliko tiek daug reikalavimų. Tokiu būdu atsirado ir berniuko pasitikėjimas savimi – jis pradėjo patirti, kad gali kažką padaryti.

Kai tėvams pavykdavo vakarą užbaigti be kovos, jie patys pastebėdavo, kad ryte atsikėlęs vaikas būdavo daug geresnės emocinės būsenos.

Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti svarbiausią žinutę tėvams, auginantiems neuroskirtingus ar daug iššūkių patiriančius vaikus – kokia ji būtų?
Kviečiu sumažinti lūkesčių kartelę sau ir savo vaikui. Niekam nereikia būti idealiam. Kvėpuokite, nes jūs jau darote geriausia, ką galite, su tais resursais, kuriuos turite.


Skaitykite toliau


Žurnalo rengimą finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/28-numeris/

Į viršų