Laura Valionienė 2026m.
Dažniausiai apie autizmą galvojame kaip apie būklę, veikiančią tai, kaip žmogus bendrauja, kuria santykius su kitais. Tačiau vis daugiau tyrėjų kelia kitą klausimą: kas, jei autizmas taip pat veikia tai, kaip žmogus „bendrauja“ su savo kūnu? Pastaraisiais metais mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria pojūčių sistemai, vadinamai interocepcija (angl. k. interoception) – tai vidinių kūno signalų jutimas; gebėjimas pastebėti tokius signalus kaip alkis, troškulys, kvėpavimas, širdies plakimas, nuovargis ar vidinė įtampa ir pan.

Šie signalai nuolat informuoja smegenis apie vidinę kūno būklę ir prisideda prie emocijų patyrimo bei savireguliacijos. Neuromokslininkas A. D. Craig (2002) interocepciją apibūdino kaip fiziologinės kūno būklės jutimą – gebėjimą pastebėti signalus, kylančius iš mūsų kūno vidaus. Vėlesni tyrimai parodė, kad ši sistema glaudžiai susijusi su emocijomis ir streso reguliavimu (Critchley & Garfinkel, 2017). Nors interocepcija neuromokslininkų tyrinėjama jau kelis dešimtmečius, jos reikšmė autizmui tik neseniai pradėjo sulaukti platesnio dėmesio. Daugelis autistiškų žmonių apibūdina patirtį, kai kūno poreikiai tampa aiškūs tik tada, kai signalai jau labai stiprūs – pavyzdžiui, alkis jaučiamas tik tada, kai tampa sunku susikaupti, arba nuovargis pastebimas tik tada, kai kūnas praktiškai nebeturi energijos, tualeto poreikis pajuntamas, kai jau reikia skubiai reaguoti.
Smegenys ir kūnas: nematomas dialogas
Kūnas nuolat siunčia signalus apie savo fiziologinę būklę – iš širdies, kvėpavimo sistemos, virškinimo organų ir kitų kūno sistemų. Tačiau žmogus negimsta automatiškai suprasdamas, ką šie signalai reiškia. Smegenys turi juos interpretuoti ir susieti su patirtimi, emocijomis ir kontekstu. Daugelis šių procesų vyksta smegenų srityje, vadinamoje insula, kuri integruoja kūno pojūčius su emociniais ir pažintiniais procesais (Craig, 2002; Critchley & Harrison, 2013). Neuromokslininkas A. Damasio (1999) teigė, kad kūno signalai sudaro vadinamąsias „jausmo būsenas“, kurios yra biologinis emocijų pagrindas. Kitaip tariant, emocijos nėra vien psichologinė patirtis – jos glaudžiai susijusios su tuo, kaip smegenys interpretuoja signalus iš kūno.
Todėl interocepcija dažnai laikoma svarbia savireguliacijos grandinės dalimi. Supaprastinus, ši grandinė gali atrodyti taip:

Kai šis procesas veikia sklandžiai, žmogus gali pastebėti ankstyvus streso ar nuovargio signalus ir laiku taikyti strategijas sau padėti, t. y. pasirūpinti savo gerove, atliepti savo poreikius, pagerinti ar stabilizuoti savijautą, adaptatyviai reaguoti į aplinką.
Interocepcija autizme: skirtingos kūno patirtys
Kai kurie tyrimai rodo, kad autistiški žmonės dažniau patiria sunkumų atpažindami ar interpretuodami vidinius kūno signalus, tokius kaip alkis, troškulys, nuovargis ar emocinis susijaudinimas (Fiene & Brownlow, 2015; Shah ir kt., 2016). Manoma, kad tai gali būti susiję ir su aleksitimija – sunkumu atpažinti ir įvardyti savo emocijas, kuri autizmo spektre pasitaiko maždaug 40–65 % žmonių, gerokai dažniau nei bendroje populiacijoje (Bird & Cook, 2013). Aleksitimija nėra autizmo bruožas – tai gretutinė autizmo būklė. Tuo pačiu tyrimai rodo, kad interocepcija autizme yra labai įvairi. Vieni žmonės signalus jaučia silpnai, kiti – labai intensyviai. Kai kuriems žmonėms sunkiausia ne pats signalų jutimas, o jų interpretavimas – suprasti, ką tie signalai reiškia. Todėl mokslininkai vis dažniau kalba apie kelis skirtingus interocepcijos aspektus:
- Interoceptinis tikslumas (angl. k. interoceptive accuracy): gebėjimas tiksliai aptikti kūno signalus (pvz., širdies plakimą).
- Interoceptinis jautrumas / dėmesys (angl. k. interoceptive sensibility): subjektyvus vertinimas apie tai, kiek dažnai ir stipriai pastebi savo vidinius kūno signalus, pavyzdžiui, širdies plakimą ar kvėpavimą.
- Interoceptinis suvokimas (angl. k. interoceptive awareness): gebėjimas suvokti ir reflektuoti apie savo kūno pojūčius.
- Interoceptinė interpretacija: gebėjimas suteikti kūno signalams prasmę (pvz., suprasti, kad greitas širdies plakimas gali reikšti nerimą).
- Kūno signalų ir emocijų susiejimas: gebėjimas susieti kūno pojūčius su emocijomis.
- Savireguliacinis atsakas: gebėjimas reaguoti į kūno signalus ir reguliuoti būseną.
Emocijos nėra tik mintys ar žodžiai – jos visada turi ir kūnišką pusę. Nerimą gali lydėti greitesnis širdies plakimas, įtampa krūtinėje ar kvėpavimo pokyčiai, kiti pojūčiai. Pyktis gali pasireikšti įsitempusiais pečiais ar įkaitusiu veidu. Liūdesys kartais jaučiamas kaip sunkumas krūtinėje ar gerklėje. Tačiau šie pojūčiai nėra vienodi visiems žmonėms. Interocepcijos tyrimai rodo, kad emocijos skirtinguose kūnuose gali būti jaučiamos labai skirtingai. Dėl to emocijų mokymas kartais tampa veiksmingesnis, kai klausiama ne tik „kokia tai emocija?“, bet ir „kaip ši emocija jaučiasi tavo kūne?“.

Maskavimas: kai dėmesys nukrypsta į išorę
Dar vienas veiksnys, galintis paveikti santykį su kūno signalais, yra maskavimas ir kamufliažo strategijų naudojimas. Tai strategijos, kuriomis autistiški žmonės stengiasi prisitaikyti prie socialinių situacijų – pavyzdžiui, sąmoningai kontroliuoja veido išraiškas, kopijuoja socialinį elgesį ar slopina natūralias reakcijas (Hull ir kt., 2017). Šiame tyrime maskavimas apibūdinamas kaip įvairių strategijų rinkinys, apimantis kompensavimą, autistiškų bruožų slėpimą ir aktyvų prisitaikymą prie socialinių normų. Tyrime dalyvavę autistiški suaugusieji pasakojo, kad tokias strategijas dažnai naudoja siekdami išvengti patyčių, neigiamų socialinių reakcijų ar atstūmimo. Dalis dalyvių pabrėžė, kad maskavimas jiems nėra tik savęs pateikimo ar įvaizdžio valdymo būdas, bet būtina prisitaikymo strategija, padedanti saugiau funkcionuoti socialinėje aplinkoje. Kai kurių dalyvių patirtyse jis net buvo apibūdinamas kaip būdas „išgyventi“ socialinėse situacijose. Maskavimas reikalauja nuolatinio dėmesio aplinkai: reikia stebėti kitų žmonių reakcijas, analizuoti socialines situacijas, kontroliuoti savo elgesį iki mažiausių smulkmenų. Iš tam tikros perspektyvos galima sakyti, kad žmogaus dėmesio „srautas“ yra ribotas. Kai didžioji dalis dėmesio skiriama išoriniam pasauliui, mažiau jo lieka vidiniams signalams. Be to, kaip dalijasi suaugę autistiški asmenys, siekdami funkcionuoti socialinėse situacijose žmonės neretai išmoksta ignoruoti diskomfortą – sensorinius nemalonius pojūčius, nerimą ar emocinę įtampą. Ilgainiui šis ignoravimas gali išplisti ir į kitus kūno signalus: alkį, nuovargį ar poreikį pailsėti, kartais netgi išjungia gebėjimą pajusti, jog sergama.
Taip pat suaugę autistiški asmenys dalijasi, jog strategijos, kai buvo ilgai mokomasi iškentėti nemalonius pojūčius, nekreipti dėmesio į labai stiprų nerimą ir veikti nepaisant vidinių pojūčių, nerodyti emocijų aplinkai ilgainiui lemia nepasitikėjimą savo kūno pojūčiais, ir/arba kai kurių biologinių pojūčių dingimą. Nors mokslinių duomenų apie tai trūksta, tačiau galima daryti prielaidą, jog netinkama pagalba galimai paveikia interocepcijos pojūtį. O kaip žinome iš mokslinių tyrimų, tai dažnai neigiamai paveikia asmens psichinę ir fizinę sveikatą.
Autistinis perdegimas ir „nestabilūs“ gebėjimai
Kai maskavimas tęsiasi ilgą laiką, nervų sistema gali pasiekti ribą. Mokslinėje literatūroje ši būsena vadinama autistiniu perdegimu (angl. k. autistic burnout) (Raymaker ir kt., 2020).
Autistišką perdegimą dažnai lydi:
- lėtinis nuovargis
- padidėjęs jautrumas dirgikliams
- sumažėję (kai kada ir išnykstantys) gebėjimai funkcionuoti, naudotis anksčiau turimais gebėjimais.
Kai kurie žmonės šį laikotarpį apibūdina kaip „įgūdžių praradimą“. Tačiau daugelis autistiškų suaugusiųjų sako, kad tiksliau būtų kalbėti apie sumažėjusią galimybę pasiekti anksčiau turėtus gebėjimus. Po ilgalaikio streso nervų sistema gali laikinai (ar labai ilgam) nebesugebėti išlaikyti to paties veiklos ar koncentracijos lygio. Kai kurie gebėjimai vėliau atsistato, kiti gali svyruoti priklausomai nuo energijos, streso ar aplinkos sąlygų. Autistiški suaugę dalijasi, jog autistinis perdegimas gali paveikti ir tai, kaip žmogus jaučia bei interpretuoja savo kūno signalus. Kai nervų sistema ilgą laiką patiria didelę apkrovą, tokie signalai kaip nuovargis, sensorinė perkrova ar emocinė įtampa gali tapti sunkiau pajuntami, sunkiau nuspėjami arba pasireikšti labai staiga, intensyviai, kai kada nenuspėjamai.
Kūno suvokimo pradžia ankstyvoje vaikystėje
Gebėjimas jausti kūno signalus formuojasi palaipsniui ankstyvoje vaikystėje. Kūdikystėje svarbų vaidmenį atlieka primityvieji refleksai – automatiniai judesiai, padedantys kūdikiui reaguoti į aplinkos dirgiklius. Vystantis vaikui šie refleksai integruojasi, o jų vietą užima sudėtingesni judesiai ir pojūčių integracija (Goddard Blythe, 2005). Sensorinės integracijos teorijos teigia, kad ankstyvos sensorinės ir motorinės patirtys padeda formuoti vidinius kūno „žemėlapius“ (Ayres, 2005). Nors tiesioginių tyrimų, jungiančių refleksų integraciją ir interocepciją, dar nedaug, praktikuojantys specialistai dažnai pastebi, kad ankstyvas kūno suvokimas gali turėti įtakos tam, kaip žmogus vėliau jaučia ir interpretuoja savo kūno signalus.

Praktika: kaip išmokti pastebėti kūno signalus
Jeigu interocepcija svarbi savireguliacijai ir veikimui pasaulyje, kyla klausimas – ar ją galima lavinti? Pastaraisiais metais terapeutai ir ergoterapeutai kuria metodus, padedančius žmonėms geriau pastebėti kūno signalus. Viena žinomiausių programų – Kelly Mahler interocepcijos ugdymo metodika. Praktikoje dažnai naudojamos paprastos strategijos:
- Kūno signalų pasitikrinimas. Kartais naudinga trumpam sustoti ir paklausti savęs: koks mano kvėpavimas? kaip plaka širdis? ar jaučiu įtampą raumenyse?
- Kūno pojūčių žemėlapis. Žmonės gali mokytis susieti tam tikrus kūno pojūčius su emocijomis ar poreikiais.
- Reguliarūs priminimai apie kūno poreikius. Kai kuriems žmonėms padeda struktūruotas pasitikrinimas – pavyzdžiui, kas kelias valandas prisiminti pasitikrinti kūno signalus ir atitinkamai priimti sprendimus pavalgyti, atsigerti ar pailsėti.
- Psichiatras Daniel Siegel vidinių pojūčių pažinimo, įvardijimo procesą apibendrino fraze „name it to tame it“ – kai galime įvardyti savo vidinę būseną, smegenims tampa lengviau ją reguliuoti (Siegel, 2010).
Klausantis kūno
Žvelgiant į autizmą per interocepcijos prizmę, atsiveria platesnis požiūris į elgesį, emocijas ir kasdienį funkcionavimą. Ši perspektyva leidžia matyti ne tik išorinį elgesį ar socialinius sunkumus, bet ir nervų sistemos vaidmenį patiriant stresą, emocijas ir kūno poreikius.
Vis daugiau tyrimų rodo, kad skirtumai, kaip pastebimi ir interpretuojami kūno signalai, gali turėti įtakos emocinei savireguliacijai ir nuovargiui (Critchley & Garfinkel, 2017; Garfinkel ir kt., 2015). Kartais pagalba autistiškam žmogui gali prasidėti ne nuo naujų elgesio strategijų mokymo, kaip veikti išoriniame pasaulyje, o nuo pagalbos vėl išgirsti tai, ką kūnas jau seniai bando pasakyti.
Skaitykite toliau
- Sensorika – svarbi autizmo kasdienybės dalis
- Būti kaip visi: autistiškų asmenų taikomos „kamufliažo“ strategijos
- Energijos biudžetas autizmo kontekste
Literatūra
- Craig, A. D. (2002). How do you feel? Interoception: The sense of the physiological condition of the body. Nature Reviews Neuroscience, 3(8), 655–666. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/11229289_How_Do_You_Feel_Interoception_The_Sense_of_the_Physiological_Condition_of_the_Body
- Critchley, H. D., & Garfinkel, S. N. (2017). Interoception and emotion. Current Opinion in Psychology, 17, 7–14. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2352250X17300106
- Critchley, H. D., & Harrison, N. A. (2013). Visceral influences on brain and behavior. Neuron, 77(4), 624–638. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0896627313001402
- Damasio, A. (1999). The feeling of what happens: Body and emotion in the making of consciousness. New York: Harcourt Brace. Prieiga internete: https://ruccs.rutgers.edu/images/personal-zenon-pylyshyn/class-info/Consciousness_2014/Emotions/10-Damasio-OCR.pdf
- Fiene, L., & Brownlow, C. (2015). Investigating interoception and body awareness in adults with and without autism spectrum disorder. Autism Research, 8(6), 709–716. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/274074694_Investigating_interoception_in_adults_with_and_without_Autism_Spectrum_Disorder
- Bird, G., & Cook, R. (2013). Mixed emotions: The contribution of alexithymia to the emotional symptoms of autism. Translational Psychiatry, 3, e285. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/251568591_Mixed_emotions_The_contribution_of_alexithymia_to_the_emotional_symptoms_of_autism
- Shah, P., Hall, R., Catmur, C., & Bird, G. (2016). Alexithymia, not autism, is associated with impaired interoception. Cortex, 81, 215–220. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0010945216300594
- Garfinkel, S. N., Seth, A. K., Barrett, A. B., Suzuki, K., & Critchley, H. D. (2015). Knowing your own heart: Distinguishing interoceptive accuracy, sensibility, and awareness. Biological Psychology, 104, 65–74. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0301051114002294
- Hull, L., Petrides, K. V., Allison, C., Smith, P., Baron-Cohen, S., Lai, M. C., & Mandy, W. (2017). „Putting on my best normal“: Social camouflaging in adults with autism spectrum conditions. Journal of Autism and Developmental Disorders, 47(8), 2519–2534. Prieiga internete: https://link.springer.com/article/10.1007/s10803-017-3166-5
- Hull, L., Lai, M. C., Baron-Cohen, S., Allison, C., Smith, P., Petrides, K. V., & Mandy, W. (2020). Gender differences in self-reported camouflaging in autistic and non-autistic adults. Autism, 24(2), 352–363. Prieiga internete: https://s3.eu-west-1.amazonaws.com/docs.autismresearchcentre.com/papers/2019_Hull_Gender-differences-in-self-reported-camouflaging.pdf
- Raymaker, D. M., Teo, A. R., Steckler, N. A., Lentz, B., Scharer, M., Delos Santos, A., … Nicolaidis, C. (2020). „Having all of your internal resources exhausted beyond measure and being left with no clean-up crew“: Defining autistic burnout. Autism in Adulthood, 2(2), 132–143. Prieiga internete: https://journals.sagepub.com/doi/full/10.1089/aut.2019.0079
- Goddard Blythe, S. (2005). Reflexes, learning and behavior: A window into the child’s mind. Eugene, OR: Fern Ridge Press. Knyga.
- Ayres, A. J. (2005). Sensory integration and the child. Los Angeles: Western Psychological Services. Senesnė knygos versija, prieiga internete: https://www.scribd.com/document/860961816/A-Jean-Ayres-Sensory-Integration-and-the-Child
- Mahler, K. (2017). The interoception curriculum: A step-by-step guide to developing mindful self-regulation. Shawnee Mission, KS: AAPC Publishing. Prieiga internete: https://www.kelly-mahler.com/product/the-interoception-curriculum-a-step-bystep-guide-to-developing-mindful-self-regulation/
- Siegel, D. J. (2010). The whole-brain child: 12 revolutionary strategies to nurture your child’s developing mind. New York: Bantam Books. Knyga.
Žurnalo rengimą finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/27-numeris/
