Laura Valionienė 2026m.
Autistiškas mokinys gali suprasti daugiau, nei pajėgia parodyti. Jam taip pat gali reikėti daugiau pagalbos, nei leidžia manyti jo žinios ar sklandi kalba. Šį neatitikimą lengva palaikyti nenoru stengtis, tingėjimu, užsispyrimu arba menkais gebėjimais. Tuomet vienam vaikui mažiname mokymosi galimybes, o kitam didiname spaudimą, nors abiem gali reikėti visai ko kito: aiškesnės užduoties, tinkamesnės aplinkos, daugiau laiko, saugumo ar žmogaus, padedančio pradėti.
Elgesys yra tai, ką matome, tačiau jis ne visada paaiškina, kas vyksta. Mokinys gali neatsiversti sąsiuvinio, nes nesuprato pirmo žingsnio, nepajėgia pereiti nuo ankstesnės veiklos, bijo dar vienos nesėkmės, yra išsekęs, girdi trikdantį garsą arba nežino, kaip paprašyti pagalbos. Gali būti ir taip, kad jis tiesiog nenori atlikti užduoties. Ne viskas yra tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl svarbu ne iš anksto parinkti patogų paaiškinimą, o pasidomėti giliau. Prieš sprendžiant apie mokinį prasminga atsakyti į keturis klausimus: ar jis šį gebėjimą turi, ar gali juo pasinaudoti dabar, ar gali jį parodyti mūsų pasirinktu būdu ir kiek jam tai kainuoja. Nuo atsakymo priklauso, ar ugdymas padės gebėjimams augti, ar mokys vaiką vis labiau savimi abejoti.

Ar mokinys nemoka, ar negali parodyti, ką moka?
Autistiško mokinio gebėjimus galime ir nuvertinti, ir pervertinti. Kai vaikui sunku kalbėti, užrašyti atsakymą ar atlikti įprastai pateiktą užduotį, rizikuojame nepastebėti to, ką jis supranta. Kai jis samprotauja sudėtingomis temomis, puikiai pastebi dėsningumus ar daug žino mėgstamoje srityje, galime tikėtis tokio pat savarankiškumo visur. Abiem atvejais sprendžiame pagal tai, ką lengviausia pamatyti, nors gebėjimų profilis gali būti labai netolygus. Alexanderio C. Wilsono (2024) metaanalizėje, apėmusioje 18 duomenų šaltinių ir daugiau kaip 1 800 autistiškų arba ADHD turinčių vaikų bei suaugusiųjų, autistiškų dalyvių verbalinio ir neverbalinio mąstymo rezultatai vidutiniškai pateko į įprastą diapazoną. Autistiškų vaikų grupėje darbinės atminties ir informacijos apdorojimo greičio rezultatai buvo žemesni už norminį vidurkį. Tai grupės tendencija, o ne konkretaus vaiko apibūdinimas, bet ji padeda suprasti, kodėl gebėjimas samprotauti ir gebėjimas greitai atlikti kelių žingsnių užduotį gali skirtis.
Kai viena užduotis tikrina kelis dalykus
Viena iš pažiūros paprasta užduotis gali reikalauti suprasti temą, išlaikyti galvoje instrukciją, atsirinkti svarbią informaciją, suplanuoti veiksmus, suformuluoti atsakymą ir dar spėti jį užrašyti. Jei mokinys neatlieka darbo, nepakanka pasakyti, kad jis „nesusikaupė“. Reikia pažiūrėti, kurioje vietoje užduotis tapo neįveikiama: gal sunkus pats turinys, gal pateikimo būdas, aplinka ar vaiko būsena, o gal vienu metu pareikalavome per daug skirtingų dalykų.
Ką iš tikrųjų parodo testai
Svarbu atsargiai vertinti ir testų rezultatus. A. Wilsonas (2024) atkreipia dėmesį, kad mažesnis informacijos apdorojimo greičio rodiklis nebūtinai reiškia lėtą mąstymą. Atliekant testų užduotis reikia ne tik mąstyti, bet ir greitai ieškoti vaizdinės informacijos, prisiminti, valdyti pieštuką ar kitą priemonę, dirbti per nustatytą laiką. Vienas skaičius parodo, kad atlikti konkrečią užduotį buvo sunku, tačiau ne visuomet pasako, kodėl. Vertinimo būdas ypač svarbus mažai kalbantiems arba nekalbantiems vaikams. Courchesne ir kolegų (2015) bandomajame mokykliniame tyrime dalyvavo 30 autistiškų 6–12 metų vaikų, kurie kalbėjo mažai arba nekalbėjo. Nė vienas neužbaigė viso WISC-IV testo, tačiau 26 atliko Raveno spalvotųjų progresuojančių matricų testą, o 17 vaikų rezultatai pateko tarp 5-ojo ir 90-ojo procentilio. Visi dalyviai lankė specializuotas mokyklas ir priklausė didelių pagalbos poreikių grupei, todėl šių rezultatų negalima automatiškai taikyti visiems nekalbantiems vaikams. Vis dėlto tyrimas parodo vertinimo problemą: jei vaikas negali parodyti savo gebėjimų pasirinkta testavimo priemone, jos rezultato negalime laikyti vaiko gebėjimų riba.
Ką turime žinoti apie konkretų mokinį?
Diagnozė suteikia svarbios informacijos, bet neparodo, kaip konkretus mokinys supranta kalbą, reaguoja į triukšmą, pradeda užduotį ar parodo nuovargį. Tam reikalingas individualus profilis – ne etikečių rinkinys ir ne vien sunkumų sąrašas, o praktiškas atsakymas į klausimą: ką apie šį mokinį turime žinoti, kad jis galėtų mokytis ir jaustis saugus?
Kokia informacija iš tikrųjų padeda?
Naudinga aprašyti komunikaciją ir kalbą, sensorinius bei motorinius ypatumus, savireguliaciją, dėmesį, darbinę atmintį, informacijos apdorojimą, santykius, ankstesnę mokymosi patirtį, stiprybes ir interesus. Tačiau bendri žodžiai mažai padeda. Įrašas „sunku pradėti užduotį“ dar nepasako, ką daryti. Daug vertingiau žinoti, ar mokinys pradeda pamatęs pavyzdį, kartu atlikęs pirmą žingsnį, gavęs trumpą rašytinę seką, pasirinkimą iš dviejų variantų ar kelias minutes pasiruošti. Toks profilis neturėtų būti sudaromas tik apie vaiką, su juo nesikalbant. Mokinys turi būti pirmasis savo patirties šaltinis tiek, kiek gali ir nori ją išreikšti: kalba, raštu, alternatyviosios komunikacijos priemonėmis, pasirinkimais, piešiniu ar kitu jam prieinamu būdu. Šeima dažnai mato tai, ko mokykla nemato, o mokytojas ar specialistas pastebi tai, ko neįmanoma pamatyti namuose. Šios žinios viena kitos nepanaikina – jos papildo bendrą vaizdą.

Kas nutinka, kai informacija nekeliauja kartu su mokiniu?
Ypač daug prarandama keičiantis mokytojui, specialistui ar ugdymo įstaigai. Vaikas į naują vietą neretai ateina tarsi be savo istorijos, o nauja komanda vėl mėgina viską išsiaiškinti bandymų ir klaidų keliu. Vaikui tai reiškia, kad jam dar kartą teks patirti jau žinomus sunkumus, nors ankstesni mokytojai, specialistai ar šeima galbūt seniai žino, kas padeda. Pereinamajam laikotarpiui padėtų trumpas, lengvai atnaujinamas vieno ar dviejų puslapių aprašas: kaip mokinys geriausiai priima informaciją ir atsako; kokie sensoriniai dirgikliai jam svarbūs; kaip atrodo didėjanti įtampa; kas padeda atsigauti; kokios strategijos jau pasiteisino; kas dažniausiai nepadeda; kokie yra jo interesai, stiprybės, žinomi mokymosi barjerai ir svarbios ankstesnės patirtys. Reikėtų įrašyti ir paties mokinio nuomonę. Tokia informacija nėra galutinė tiesa – ją tikriname ir atnaujiname. Tačiau gera pradžia yra geriau nei dar vienas pažinimas per nesėkmes.
Ką su šiomis žiniomis darome?
Individualus profilis parodo, ką apie mokinį žinome, o individualizavimas ir pritaikymai – kaip šiomis žiniomis pasinaudojame. Žinojimas, kad vaiką trikdo triukšmas, nieko nekeičia, jei jis vis tiek privalo dirbti triukšmingoje vietoje. Jei ilga žodinė instrukcija pasimeta, ją galima sutrumpinti, užrašyti arba pateikti dalimis, o tuomet stebėti, ar vaikui iš tiesų tapo lengviau.
Žvelgti giliau nei elgesys
Kai vaikas atsisako, sustingsta, juokiasi netinkamu metu, ima garsiau kalbėti, vaikščioti po klasę ar nebeatsako, suaugusiesiems natūraliai norisi elgesį kuo greičiau sustabdyti. Tačiau pats elgesys dar nepasako jo funkcijos ir priežasties. Panašiai atrodanti reakcija gali kilti dėl skausmo, sensorinės perkrovos, nesuprastos instrukcijos, nerimo, gėdos, nuovargio, komunikacijos sunkumo, ankstesnės traumuojančios patirties arba noro išvengti nemalonios veiklos. Tai nereiškia, jog kiekvieną sunkų elgesį turime automatiškai paaiškinti neurologija ir nieko iš vaiko nesitikėti. Tačiau prieš didindami reikalavimą turime patikrinti, ko šiuo metu reikalaujame iš jo nervų sistemos, energijos, komunikacijos ir turimų įgūdžių. Elgesys parodo, kad kažkas vyksta, bet nepasako, ar vaikas bijo, nesupranta, yra išsekęs, ar tiesiog nenori. Kasdienėje situacijoje daug pasako maži pakeitimai. Mokiniui dar nespėjus apdoroti klausimo, suaugusysis kartais jį pakartoja kitais žodžiais ir prideda dar vieną paaiškinimą. Norima padėti, tačiau vaikui tenka apdoroti vis daugiau kalbos. Suteikus ilgesnę pauzę gali paaiškėti, kad klausimas buvo suprastas. Kitam padės užrašyta instrukcija, parodytas pavyzdys arba po vieną pateikiami žingsniai. Pakeitimas nėra nuolaida: tai būdas tiksliau sužinoti, ką mokinys gali.
Saugumas ir psichikos sveikata – ne priedas prie ugdymo
Mokymasis nevyksta atskirai nuo kūno ir emocinės būsenos. Stuartas Shankeris (2021) „Self-Reg“ modelyje siūlo streso šaltinių ieškoti penkiose tarpusavyje susijusiose srityse: biologinėje, emocinėje, kognityvinėje, socialinėje ir prosocialinėje, susijusioje su jautrumu kitų žmonių poreikiams bei emocijoms. Tai profesinis savireguliacijos modelis, o ne įrodymas, kad vienas metodas tiks visiems. Vis dėlto jis siūlo naudingą klausimą: kokia apkrova šiuo metu atima mokinio jėgas? Kartais pati užduotis nėra sunkiausia mokymosi dalis. Daugiau jėgų gali pareikalauti triukšminga klasė, neaiškūs reikalavimai, baimė suklysti ar nežinojimas, ar bus galima paprašyti pertraukos. McKinlay ir kolegų (2025) sisteminėje 36 kokybinių tyrimų apžvalgoje analizuotos autistiškų paauglių ir suaugusiųjų patirtys bendrojo ugdymo vidurinėse mokyklose. Su teigiama patirtimi siejosi supratimas ir priėmimas, tinkamesnė sensorinė bei socialinė aplinka, įtraukiančios veiklos ir galimybė patiems mokiniams dalyvauti sprendžiant, kaip bus atliepiami jų poreikiai. Stebėdami matome mokinio elgesį. Klausydamiesi galime daugiau sužinoti apie tai, kas tą elgesį sukėlė.
Kai suaugusiojo reakcija pakeičia situaciją
Kartais didelį pokytį sukuria ne nauja programa, o laiku pakeistas suaugusiojo bendravimas. Pavyzdžiui, vaikui skaitant garsėjo balsas, daugėjo garsų ir judesių, kilo įtampa. Jo disleksija ilgai buvo neatpažinta, mokymąsi lydėjo žeminančios reakcijos, todėl klaida reiškė ne vien klaidą – ji žadėjo dar vieną nemalonią patirtį. Padėjėja pritilo, sulėtino tempą, sušvelnino toną ir padėjo užduotį įveikti mažesniais žingsniais, neskubėdama išryškinti kiekvienos klaidos. Vaikas aprimo ir užbaigė skaitymą. Jis vis dar judėjo ir stiminosi – aktyviai judėjo sėdėdamas, – tačiau galėjo tęsti veiklą. Iš vieno epizodo nenustatysime vienos priežasties ir nesukursime visiems tinkamo metodo. Tačiau galime pamatyti koreguliaciją – suaugusiojo pagalbą vaikui reguliuoti savo būseną. Vienam reikia aiškaus plano ir pagalbos pradėti, kitam – mažiau kalbos, daugiau laiko ar ramaus žmogaus šalia. Jei ankstesni bandymai buvo lydimi nesėkmės ir pažeminimo, raginimas „tiesiog pabandyk dar kartą“ gali tik sustiprinti grėsmės jausmą. Pirmiausia tenka kurti patirtį, kurioje saugu klysti, priimti pagalbą ir išlikti gerbiamam.
Jei vaikas paklūsta, ar tai reiškia, kad jis jaučiasi saugus?
Paklusimas pats savaime neparodo, kad vaikas jaučiasi saugus. Svarbu, ar jis gali pasakyti „nežinau“, parodyti sunkumą, paprašyti pertraukos, nesutikti ar komunikuoti, kad pagalbos būdas jam netinka. Jei mokome tik vykdyti nurodymus, bet ne mokytis atpažinti savo būseną ir komunikuoti poreikius, išorinis „geras elgesys“ gali slėpti didelę vidinę kainą.
Mokykloje viskas gerai, o kas vyksta namuose?
Šeimos neretai pasakoja: mokykloje viskas gerai, o namuose – ašaros, dirglumas, atsiribojimas ar išsekimas. Tokios reakcijos neįrodo, kad jų priežastis visada yra mokykloje. Reikia įvertinti miegą, sveikatą, šeimos aplinkybes ir kitus veiksnius.
Tačiau negalima automatiškai atmesti ir dienos metu sukauptos įtampos. Phung ir kolegų (2021) kokybiniame tyrime aštuoni autistiški vaikai ir jaunuoliai pasakojo apie išsekimą, perkrovą, sunkumą pradėti ar tęsti veiklą, stiprias emocines reakcijas ir atsitraukimą. Šis nedidelis tyrimas nenagrinėjo, kodėl reakcijos kartais išryškėja būtent grįžus namo, tačiau parodė, kiek daug vidinių vaiko patirčių suaugusieji gali nepastebėti. Atlikta užduotis dar nepasako, kiek ji vaikui kainavo. Jei daugėja atliktų darbų, bet kartu stiprėja baimė, fiziniai negalavimai, išsekimas ar atsisakymas eiti į mokyklą, tai nėra ugdymo sėkmė. Psichikos sveikata ir saugumas turi būti svarbesni už trumpalaikį akademinį rezultatą. Praradus sveikatą, pažymiai nekompensuos padarytos žalos.

Jei susikaupia mėgstamai veiklai, kodėl nepradeda užduoties?
Ilgai išlaikomas dėmesys mėgstamai veiklai nereiškia, kad mokinys gali taip pat lengvai jį nukreipti į bet kurią kitą užduotį. Monotropizmo teorija autistišką dėmesį aiškina kaip polinkį giliai susitelkti į mažesnį interesų skaičių, todėl perėjimas prie kitos informacijos ar veiklos gali pareikalauti daug pastangų. Mokykloje nuolat keičiasi dalykai, žmonės, instrukcijos ir aplinka. Gebėjimas valandų valandas gilintis į dominančią temą savaime neatsako, kaip lengva iš jos persijungti.
Ar susikaupimas yra tik valios klausimas?
Dwyerio ir kolegų (2024) klausimynų tyrime dalyvavo 492 suaugusieji: autistiški, autistiški ir turintys ADHD, turintys ADHD bei palyginamosios įprasto neurotipo grupės dalyviai. Neuroskirtingi dalyviai nurodė daugiau intensyvaus susitelkimo ir neatidumo patirčių. Gilus įsitraukimas galėjo būti malonus bei produktyvus, bet kartais trukdė kasdienybei. Tyrimas nepatvirtina visos monotropizmo teorijos ir nėra atliktas su mokiniais, tačiau skatina atsargiau vertinti priekaištą: „Kai nori, susikaupti gali.“ Sunkumas pradėti veiklą taip pat nebūtinai reiškia valios trūkumą. Buckle ir kolegų (2021) grupinėse diskusijose 32 autistiški suaugusieji pasakojo apie autistišką inerciją – sunkumą pradėti, sustabdyti ar pakeisti veiksmą net tada, kai patys to norėjo. Kai kuriems padėdavo kito žmogaus pradėtas pirmasis žingsnis ar parama pereinant prie naujos veiklos, o netinkamu metu ar spaudžiant kartojami raginimai galėjo sunkumą dar padidinti. Šie suaugusiųjų pasakojimai neapibūdina kiekvieno vaiko, tačiau padeda paklausti tiksliau: mokinys nenori pradėti ar jam sunku pradėti be pagalbos?
Kaip interesas gali padėti mokytis?
Interesai gali tapti tiltu į mokymąsi. Rebecca Wood (2021) penkiose Anglijos pradinėse mokyklose nagrinėjo 10 autistiškų vaikų patirtis, taip pat kalbėjosi su mokyklų darbuotojais, tėvais ir autistiškais suaugusiaisiais. Tyrime aprašytos situacijos, kai intensyvūs interesai padėjo mokytis, bendrauti ir veikti savarankiškiau, nors dalis darbuotojų juos vertino kaip kliūtį. Praktikoje interesą galima plėsti kaip besišakojantį medį. Nuo „Teletabių“ istorijos filmuke pereiti prie teksto supratimo, rašymo, kelionės planavimo, spalvų ar gyvūnų. Domėjimasis kamuoliais gali padėti skaičiuoti, lyginti dydžius, tyrinėti judėjimą, pažinti sportą ar net fiziką ir istoriją. Pažįstama tema sumažina pradžios barjerą ir suteikia prasmę naujai informacijai.
Ar kiekvieną interesą reikia paversti pamoka?
Ne kiekvienas interesas turi būti paverstas atlygiu ar mokomąja priemone. Vaikui reikia ir veiklos, kuri yra vertinga vien todėl, kad teikia džiaugsmo, ramina ar leidžia būti savimi. Stiprybės nėra tik būdas „apeiti“ sunkumus. Jas verta auginti todėl, kad jos yra žmogaus tapatybės ir visaverčio gyvenimo dalis.
Koks yra tikrasis užduoties tikslas?
Prieš pritaikant užduotį verta tiksliai įvardyti, ko mokome arba ką vertiname. Jei tikriname istorijos žinias, rašymas ranka gali būti papildomas barjeras, pavyzdžiui, turint disgrafiją. Mokinys galėtų atsakyti kompiuteriu, pasirinkti atsakymą, parodyti chronologinę seką ar paaiškinti žodžiu. Jei pamokos tikslas yra mokytis rašyti ranka, šio reikalavimo pašalinti negalime, tačiau galime keisti teksto apimtį, priemonę, tempą ir pagalbą.
Ko iš tikrųjų mokome ir ką vertiname?
Mokymosi tikslas ir būdas jį pasiekti nėra tas pats. Pritaikymas nereiškia, kad užduotį automatiškai palengviname. Kartais mokiniui reikia labai aiškios instrukcijos, bet sudėtingo matematinio uždavinio. Kitam reikia mažesnių žingsnių, daugiau kartojimo ir ilgesnio laiko tam pačiam gebėjimui išmokti. Pagalbos kiekis savaime nepasako, ar mokymosi tikslas per lengvas, ar per sunkus.
Ar kiekviena užduotis turi būti naujas iššūkis?
Mokiniui reikia galimybių kartoti, pritaikyti žinias kitoje situacijoje ir atlikti tai, ką jau moka. Ne kiekviena užduotis turi tikrinti naują gebėjimą. Nuolatinis darbas ties galimybių riba greitai išsekina ir neleidžia pajusti kompetencijos. Sėkmės patirtis nėra tuščias pagyrimas – tai reali patirtis, kad pastangos ir tinkama pagalba leidžia pasiekti rezultatą. Prieš skirdami darbą galime sau užduoti penkis klausimus:
- Koks vienas svarbiausias šios užduoties tikslas?
- Kokie papildomi reikalavimai gali trukdyti mokiniui parodyti žinias?
- Kokią pagalbą jis jau moka priimti ir kuri anksčiau veikė?
- Kaip mokinys galės pranešti, kad nesupranta, pavargo ar jam reikia pertraukos?
- Iš ko spręsime ne tik apie rezultatą, bet ir apie jo savijautą bei mokymosi kainą?

Ar mažiau pagalbos visada reiškia pažangą?
Pagalbos mažinimas savaime nėra pažangos matas. Kai vaikas gali atlikti daugiau veiksmų pats, suteikiame tam erdvės. Tačiau nuo triukšmo saugančios ausinės, rašytinė instrukcija, alternatyvioji komunikacija ar galimybė spausdinti gali likti reikalingos ir augant gebėjimams. Akiniams tapus veiksmingiems, jų neatimame norėdami patikrinti, ar žmogus jau „pakankamai savarankiškas“. Panašiai ir ugdymo priemonės vertinamos pagal barjerą, kurį jos mažina. Sėkmė su pagalba gali reikšti, kad pagalba veikia. Vis dėlto vaiko būsena, aplinka ir užduotys keičiasi, todėl pritaikymus reikia stebėti. Tai, kas padeda ramioje individualioje veikloje, nebūtinai padės triukšmingoje klasėje, o tai, kas veikė pernai, šiemet gali būti nebereikalinga arba jau nepakankama. Individualizavimas ir pritaikymai nėra vieną kartą parengtas dokumentas. Tai nuolatinis stebėjimas, bendradarbiavimas ir pagalbos keitimas pagal realų vaiko poreikį. Mokytojui, dirbančiam su visa klase, neįmanoma kiekvieną kartą nuo pradžių kurti atskiros sistemos. Todėl padeda bendri, visiems prieinamesni darbo principai: trumpesnės ir nuoseklios instrukcijos, užrašytas veiksmų planas, aiškūs pavyzdžiai, nuspėjami perėjimai, keli atsiskaitymų ar atsakymo būdai ir galimybė paprašyti pauzės. Daliai mokinių to pakaks. Kitiems reikės labiau individualios pagalbos. Komandos dalijimasis tuo, kas veikia, mažina ir vaiko, ir suaugusiųjų krūvį.
Ką laikome pažanga?
Pažanga nėra tik daugiau teisingų atsakymų ar mažiau suaugusiojo pagalbos. Fiksuojame, ką mokinys išmoko, kokiomis sąlygomis tuo pasinaudojo ir kaip jautėsi. Svarbūs ir mažiau matomi pokyčiai: mokinys drąsiau klausia, atpažįsta didėjančią įtampą, priima pagalbą, pasirenka tinkamą priemonę, greičiau atsigauna po sunkios situacijos ar išlieka įsitraukęs neaukodamas visos likusios dienos.
Ar specialistas visada žino atsakymą?
Specialistai taip pat gali suklysti. Kartais šeima ieško kito paaiškinimo ne todėl, kad nenori priimti išvados, o todėl, kad ši išvada nepaaiškina vaiko sunkumų arba pasiūlyta pagalba neveikia. Geras specialistas nėra tas, kuris visada iš karto žino atsakymą. Jis geba išgirsti šeimą ir patį vaiką, tikrinti savo prielaidas, bendradarbiauti, o faktams rodant ką kita – keisti kryptį.
Ar atlikta užduotis visada reiškia sėkmę?
Viena sunkiausių pamokų ypač aktuali vaikams, patiriantiems didesnių iššūkių: psichikos ir fizinė sveikata nėra kaina, kurią galima mokėti už akademinį rezultatą. Ir tai nėra tik intelekto negalią turinčių ar mažai kalbančių mokinių problema. Išsekęs, nuolat grėsmę jaučiantis žmogus negali tvariai pasinaudoti net labai gerais gebėjimais. Prieš nuspręsdami, kad autistiškas mokinys nenori ar negali išmokti, turime patikrinti, kas jam trukdo pasinaudoti tuo, ką jis geba. Galbūt neaiški užduotis, triukšmas, nuovargis, ankstesnė nesėkmė, per didelė įtampa ar pagalbos būdas, kuris jam netinka. Teorija tampa prasminga tik tuomet, kai keičia kasdienę praktiką: klausimas pateikiamas aiškiau, vaikui paliekama laiko atsakyti, komanda pasidalija tuo, ką jau žino, o atliktos užduotys ir išbuvimas mokykloje nebevertinami atskirai nuo vaiko savijautos. Kartais būtent tokie, iš pirmo žvilgsnio nedideli sprendimai leidžia pamatyti gebėjimus, kuriuos iki tol slėpė vaikui neprieinamos sąlygos.
Skaitykite toliau
- Sensorinis klasės aplinkos auditas: kas gali trikdyti autistišką vaiką?
- Kovo 11-osios gimnazija: įtraukiojo ugdymo link
- Ugdymas šeimoje: kas tai ir ar tinka SUP turintiems mokiniams?
Literatūra ir kiti šaltiniai
- Buckle, K. L., Leadbitter, K., Poliakoff, E., & Gowen, E. (2021). „No way out except from external intervention“: First-hand accounts of autistic inertia. Frontiers in Psychology, 12, Article 631596. Prieiga internete: https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2021.631596/full
- Courchesne, V., Meilleur, A.-A. S., Poulin-Lord, M.-P., Dawson, M., & Soulières, I. (2015). Autistic children at risk of being underestimated: School-based pilot study of a strength-informed assessment. Molecular Autism, 6, Article 12. Prieiga internete: https://link.springer.com/article/10.1186/s13229-015-0006-3
- Dwyer, P., Williams, Z. J., Lawson, W. B., & Rivera, S. M. (2024). A trans-diagnostic investigation of attention, hyper-focus, and monotropism in autism, attention dysregulation hyperactivity development, and the general population. Neurodiversity, 2. Prieiga internete: https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/27546330241237883
- McKinlay, M., Thorpe, D., Cage, E., Grainger, C., Jasper, C., & Stewart, M. E. (2025). A systematic review: Which psycho-social-environmental factors do autistic students identify as being important for positive experiences in mainstream secondary school? Autism, 29(3), 566–578. Prieiga internete: https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/13623613241285974
- Phung, J., Penner, M., Pirlot, C., & Welch, C. (2021). What I wish you knew: Insights on burnout, inertia, meltdown, and shutdown from autistic youth. Frontiers in Psychology, 12, Article 741421. Prieiga internete: https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2021.741421/full
- Shanker, S. (2021, March 11). Self-Reg: The basics. The MEHRIT Centre. Prieiga internete: https://self-reg.ca/the-basics/
- Wilson, A. C. (2024). Cognitive profile in autism and ADHD: A meta-analysis of performance on the WAIS-IV and WISC-V. Archives of Clinical Neuropsychology, 39(4), 498–515. Prieiga internete: https://academic.oup.com/acn/article/39/4/498/7286382
- Wood, R. (2021). Autism, intense interests and support in school: From wasted efforts to shared understandings. Educational Review, 73(1), 34–54. Prieiga internete: https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/00131911.2019.1566213
Žurnalo rengimą finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/29-numeris/
