Autizmas: įvairovė spektre

Laura Valionienė 2026m.

Autizmas dažnai apibūdinamas kaip spektras, tačiau kasdieniame mąstyme jis vis dar dažnai įsivaizduojamas kaip viena linija – nuo „lengvo“ iki „sunkaus“. Šis vaizdinys supaprastina kur kas sudėtingesnę realybę. Jei autizmą iš tiesų būtų galima surikiuoti vienoje skalėje, jį suprasti būtų palyginti paprasta. Vis dėlto daugelis autistiškų žmonių, kurių patirtys yra gilios ir intensyvios, išlieka nematomi, o kiti, kurių bruožai yra labiau matomi, atpažįstami anksčiau. Tokiais atvejais gali būti, kad skale matuojamas ne pats autizmas, o jo matomumas.

Iš tikrųjų autizmą geriau suprasti kaip daugiamatį derinį, kur įvairūs bruožai kinta iš dalies nepriklausomai vieni nuo kitų. Sensorinio apdorojimo, dėmesio modelių, emocijų reguliacijos, socialinės kognicijos, maskavimosi gebėjimų ir pagalbos poreikių skirtumai gali susidėti labai įvairiais deriniais. Diagnostiniai kriterijai aprašo tik nedidelę šios įvairovės dalį.

Žurnalo „Lietaus vaikai“ puslapis su straipsnio „Autizmas: įvairovė spektre“ pradžia

Asmens patirtį formuoja ne tik neurovystymosi ypatumai, bet ir aplinka, santykiai, sveikata, ekonominės aplinkybės bei gyvenimo istorija. Du autistiški žmonės gali turėti tą pačią diagnozę, bet gyventi visiškai skirtingus gyvenimus.

Toliau pateikiamuose skyriuose nagrinėjamos dešimt autizmo įvairovės „pjūvių“. Šie pjūviai neapima visų autizmo ypatumų, tačiau jie parodo, kaip skirtingos dimensijos gali sąveikauti ir kurti unikalius autistiškus profilius.

Autizmo įvairovės ašys

1 pjūvis. Matomumas ir nematomumas
Autizmas dažnai įsivaizduojamas kaip lengvai atpažįstamas. Tačiau matomumas ir autizmas nėra tas pats. Daliai asmenų autizmo bruožai tampa pastebimi anksti, ypač kai yra kalbos raidos ar intelekto sutrikimų. Kitai daliai gali ilgą laiką išlikti beveik nematomiems, ypač kai autistiškas asmuo turi stiprius pažintinius gebėjimus arba išmoko kompensacinių strategijų.

Tyrimai rodo, kad daugelis autistiškų suaugusiųjų naudoja maskavimosi ir kamufliažo strategijas – sąmoningai ar nesąmoningai prisitaiko prie socialinių lūkesčių (Hull ir kiti, 2017). Tai gali padėti funkcionuoti socialinėje aplinkoje, tačiau dažnai reikalauja didelių pažintinių ir emocinių pastangų ir yra siejama su autistiniu perdegimu.

Matomumą taip pat stipriai formuoja aplinka. Neuroįvairovę priimančiose šeimose ar draugų grupėse autistiški bruožai gali būti suvokiami tiesiog kaip „šeimos savitumas“. Autistiški žmonės dažnai tarsi netyčia susiranda neuroskirtingus draugus, dėl to taip pat galima mažiau maskuotis ir būti savimi.

Įsivaizduokime specialistą, kuris darbe bendrauja sklandžiai, tačiau visą vakarą praleidžia atsigavimui po intensyvių vidinių pastangų būti tarp žmonių. Kolegos mato kompetenciją, tačiau pastangų kaina lieka nematoma.

Todėl vertinant autizmą svarbu atsargiai žiūrėti į paprastas skales: jos gali matuoti ne autizmą, o jo matomumą.

2 pjūvis. Socialinė kognicija – „socialinis instinktas“
Autistiškų žmonių socialinė kognicija dažnai apibūdinama kaip standartiškai sumažėjusi, tačiau iš tikrųjų ji labai įvairi. Kai kuriems autistiškiems asmenims – ypač tiems, kurie turi intelekto negalią, kalbos iššūkius – gali būti sunku interpretuoti perkeltinę kalbą, netiesioginę komunikaciją ar greitai besikeičiančius socialinius signalus. Kiti patiria tik subtilių iššūkių, pavyzdžiui, apdorojant ironiją ar „pataikant“ į pokalbio laiką, pataikant į kontekstą.

Tuo pat metu daugelis autistiškų žmonių turi stiprių gebėjimų atpažinti žmogaus elgesio dėsningumus. Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad autistiški dalyviai gali tiksliai atpažinti veido išraiškas ir emocines būsenas, kai užduotys leidžia lėčiau, giliau analizuoti (Harms ir kiti, 2010). Todėl skirtumai gali slypėti ne tik socialinės informacijos supratime, bet ir sąveikos greityje bei sudėtingume realiu laiku.

Empatija taip pat yra daugiamatė. Emocinė empatija – kito žmogaus emocijų jutimas – kai kuriems autistiškiems žmonėms gali būti labai stipri; bendruomenėje tai kartais įvardijama kaip hiperempatija. Kognityvinė empatija, t. y. gebėjimas daryti išvadas apie kito žmogaus perspektyvą, formuojasi palaipsniui per raidą, patirtį ir socialinį mokymąsi.

Be to, aleksitimija – sunkumas atpažinti ar apibūdinti savo emocijas – yra dažna autizme ir gali būti klaidingai palaikyta emociniu atsitraukimu (Bird ir kiti, 2013). Aleksitimija nėra autizmo bruožas – tai gretutinė būklė, galima ir su kitais ypatumais, be autizmo.

Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų autistišką komunikaciją apibūdina ne kaip sutrikusią, o kaip skirtingą komunikacijos stilių. „Dvigubos empatijos“ teorija teigia, kad sunkumai dažnai kyla ne dėl vienos pusės socialinių gebėjimų stokos, o dėl skirtingų socialinio suvokimo ir komunikacijos būdų tarp autistiškų ir neautistiškų žmonių (Milton, 2012).

Tie, kurie neturi intelekto, kalbos sutrikimo, tyrimai rodo, kad autistiški žmonės dažnai gana sklandžiai komunikuoja tarpusavyje, o didesni nesusipratimai dažniausiai kyla tada, kai susitinka skirtingi komunikacijos stiliai – autistiški ir neautistiški (Crompton ir kiti, 2020).

Įsivaizduokime autistišką mokinį, kuris greitai pajunta įtampą patalpoje, bet sunkiai įsitraukia į greitą grupinį pokalbį, o bendraamžiams ironizuojant „rimtu veidu“, nepataiko į pokalbio kontekstą. Vėliau minėtas mokinys „gromuluoja“ dar keletą dienų buvusią situaciją, kol apgalvoja, kas vyko, kodėl, ką turėjo daryti kitaip. Iššūkis gali slypėti ne suvokime, o apdorojimo greityje ir komunikacijos dinamikoje.

Specialistams ir pedagogams būtina gebėti atskirti empatiją, emocinį suvokimą ir pokalbio apdorojimą.

Berniukas oranžiniu megztiniu laiko mėlyną kaladėlę prie veido

3 pjūvis: Sensorinė integracija
Sensoriniai skirtumai dažnai apibūdinami paprastai – kaip padidėjęs arba sumažėjęs jautrumas. Iš tikrųjų autistiški sensoriniai profiliai yra kur kas sudėtingesni. Žmogus gali būti labai jautrus ties vienu pojūčiu ir mažiau reaguojantis ties kitu, arba svyruoti tarp abiejų būsenų priklausomai nuo streso, nuovargio ar kognityvinio krūvio.

Tyrimai rodo, kad autistiškas sensorinis apdorojimas siejasi su sensorinės moduliacijos skirtumais – smegenų gebėjimu filtruoti ir reguliuoti įeinančią informaciją (Robertson ir kiti, 2017). Vidiniai kūno signalai, vadinami interocepcija, taip pat gali būti labai skirtingai patiriami, suvokiami, interpretuojami ir daryti įtaką emociniam sąmoningumui bei savireguliacijai (Garfinkel ir kiti, 2016).

Sensoriniai pojūčiai nėra fiksuoti. Jie gali kisti dėl streso, miego, mitybos, ligos ar ilgalaikio perdirginimo. Pavyzdžiui, garsas, kuris ramioje būsenoje yra pakeliamas, nuovargio ar didelio sensorinio krūvio metu gali tapti nepakeliamas.

Įsivaizduokime autistišką darbuotoją, kuris efektyviai dirba tyliame kabinete, bet sunkiai išbūna atviro plano erdvėse, kur keli pokalbiai ir foninis triukšmas nuolat „varžosi“ dėl dėmesio. Sunkumas gali slypėti ne pačioje klausoje, o smegenų pastangose filtruoti konkuruojančius signalus.

Kadangi žmonės retai mokomi atpažinti savo sensorinius profilius, daugelis autistiškų asmenų tokius dėsningumus atranda tik vėliau gyvenime. Todėl pojūčių derinio atpažinimas gali tapti svarbiu žingsniu gerinant savijautą ir kasdienį funkcionavimą.

Pojūčių žemėlapius, kitaip vadinamus sensorinius profilius, sudarinėja kai kurie ergoterapeutai.

4 pjūvis. Dėmesio ypatumai
Autistiškas dėmesys dažnai apibūdinamas kaip nelankstus ar pernelyg siaurai sutelktas. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad skirtumas slypi ne sumažėjusiuose gebėjimuose, o dėmesio organizavime.

Monotropizmo teorija teigia, kad autistiškas dėmesys linkęs giliai susikoncentruoti į ribotą interesų skaičių vienu metu, sudarydamas sąlygas labai intensyviam įsitraukimui, bet apsunkindamas greitą perjungimą tarp užduočių (Murray ir kiti, 2005). Toks dėmesio stilius siejamas su stipriu modelių atpažinimu ir detalių apdorojimu (Mottron ir kiti, 2006).

Kokybiniai tyrimai apie autistinę inerciją rodo, kad kai kuriems autistiškiems asmenims gali būti sunku pradėti veiksmą ar perjungti veiklą net esant stipriai motyvacijai (Buckle ir kiti, 2021).

Kitoje šios ašies pusėje gali būti lengvai blaškomas dėmesys, ypač kai autizmas pasireiškia kartu su ADHD. Tokiais atvejais dėmesys gali svyruoti tarp intensyvaus susitelkimo į dominančią veiklą ir sunkumo pradėti ar padaryti mažiau motyvuojančias užduotis.

Nerimo sutrikimai, kurie dažnai lydi autizmą, gali paveikti ir dėmesingumą, ir atmintį.

Kai kuriuose profiliuose, pavyzdžiui, PDA (angl. k. Pathological demand avoidance/ Pervasive demand for autonomy), dėmesio veikimą gali dar labiau paveikti stipri nerimo, kylančio iš suvokiamo autonomijos praradimo, reakcija į išorinius reikalavimus.

Todėl tai, kas kartais apibūdinama kaip dėmesio nelankstumas, pasipriešinimas gali būti ir gilaus įsitraukimo į informaciją ar kitaip veikiančios nervų sistemos išraiška. Autizmo kontekste randame ir to, kas gana įprasta, ir kraštutinumų: nuo ypatingai ištvermingo, gilaus dėmesio iki labai labai blaškaus, „nepaklusnaus“ valiai dėmesio.

5 pjūvis. Emocijų apdorojimo įvairovė
Autistiška emocinė patirtis dažnai suprantama netiksliai. Emocijų raiška, emocinis sąmoningumas ir emocijų reguliacija yra atskiri procesai, ir kiekvienas jų gali kisti nepriklausomai. Kai kurie autistiški žmonės emocijas patiria labai intensyviai, jas intensyviai reiškia. Kai kurie jaučia intensyviai, tačiau emocijas išreiškia minimaliai, ir tai gali sudaryti emocinio atsitraukimo įspūdį.

Daliai emocijų apdorojimo skirtimai susiję su aleksitimija – sunkumu atpažinti ar apibūdinti savo emocines būsenas.

Aleksitimija autizme pasitaiko dažnai ir gali būti klaidingai palaikyta sumažėjusia empatija (Bird ir kiti, 2013). Emocijų apdorojimas taip pat gali vykti lėčiau: tai, kas akimirką buvo neaišku, vėliau gali tapti suprantama tik tuomet, kai situacija kognityviai išanalizuota.

Emocijų reguliacija taip pat labai įvairi. Kai kurie asmenys patiria stiprų emocinį perkrovimą arba išlydžius (angl. k. meltdown), kai susikaupia sensoriniai ir socialiniai reikalavimai, išgyvenimai. Kiti išsiugdo neįprastai stiprias reguliacijos strategijas ir gali tapti itin ramūs ar net stoiški.

Polivagalinės perspektyvos teigia, kad platesnis emocijų raiškos spektras dažniau pasireiškia tada, kai nervų sistema yra saugioje „socialinio įsitraukimo“ būsenoje, o chroniškas stresas gali pastumti žmogų į kovos arba bėgimo reguliacijos režimą, keisdamas emocijų raišką (Porges, 2011). Dalies autistiškų asmenų išraiškoje pastebime ne visas emocijas. Taip gali nutikti dėl retų genetinių pakitimų, patirčių, aplinkos, nervų sistemos būsenos.

Taigi emociniai skirtumai autizme gali svyruoti nuo labai intensyvių išraiškų iki ypatingai ramių, nuo labai intensyvių jausmų iki iššūkių suvokti „o ką aš jaučiu?“, nuo įprasto emocijų spektro, iki neįprasto.

Specialistams, pedagogams, tėvams emocinės patirties atskyrimas nuo emocinės raiškos padeda geriau suprasti, kas vyksta ir kodėl, ar reikalinga pagalba, kokia pagalba galėtų būti tinkama.

Berniukas guli ant lovos ir rodo vaivorykštės spalvų žaislą

6 pjūvis. Maskavimosi ir kamufliažo gebėjimai
Autistiški žmonės labai skiriasi tuo, kaip geba prisitaikyti prie socialinių lūkesčių. Vieni atvirai rodo savo skirtumus, o kiti išsiugdo sudėtingas strategijas, leidžiančias „įsilieti“ į socialinę aplinką. Tyrėjai tokį prisitaikymą apibūdina kaip kamufliažo strategijas, viena jų yra maskavimasis (Hull ir kiti, 2017). Pastaruosius keletą metų, maskavimasis kaip terminas, dažnai apima visas kamufliažo strategijas.

Maskavimasis gali reikšti socialinio elgesio kopijavimą, pokalbių scenarijų repetavimą, stimų slopinimą arba nuolatinį veido išraiškų ir kūno kalbos stebėjimą, vėlesnę intensyvią jų analizę (pvz. kur ne taip nusišypsota, ne ten rankos laikytos ir pan.) ir kitas strategijas, kad tapti neatskiriamu nuo įprasto neurotipinių asmenų. Šios adaptacijos gali padėti pritapti mokykloje, darbe ir santykiuose. Tačiau nuolatinis savo prigimties slėpimas, savikritika, savistabos režimas dažnai reikalauja didelių pažintinių ir emocinių pastangų ir siejamas su nerimu, depresija bei autistiniu perdegimu, kitais iššūkiais.

Maskavimosi gebėjimai taip pat yra spektras. Kai kurie autistiški asmenys negali lengvai „užmaskuoti“ savo skirtumų, o kiti tampa itin įgudę, ir tai kartais atitolina jų pagalbos poreikių atpažinimą. Kai kuriose aplinkose maskavimasis gali reikšti ir įsiteikinėjimo ar pernelyg didelio paklusnumo strategijas (angl. k. fawning), ypač kai žmogus patiria spaudimą vengti konflikto ar atstūmimo, neleidžiama atsitraukti iš situacijų ir, tokiu būdu, nervų sistemai patirti saugumą.

Kai suaugusieji vėliau atpažįsta savo autistišką tapatybę, daugelis pradeda vis labiau priimti anksčiau slopintus savo ypatumus. Šis „atsimaskavimo“ procesas gali sumažinti nuolatinę nervų sistemos įtampą, sumažinti netenkamų vidinių resursų kiekį, tačiau aplinkai jis gali atrodyti kaip staigus autistiškų bruožų „padidėjimas“.

Todėl maskavimosi supratimas reikalauja žiūrėti ne tik į elgesį, bet ir į paslėptą ilgalaikės adaptacijos kainą.

7 pjūvis. Tapatybės pozicionavimas ir savęs suvokimas
Autistiška tapatybė nėra statiška; ji dažnai formuojasi palaipsniui ir priklauso nuo asmeninės istorijos, aplinkos bei visuomenės nuostatų.

Daugeliui suaugusiųjų, kurie diagnozuojami vėliau, autizmo atradimas tampa persvarstymo proceso pradžia. Pirmos reakcijos gali apimti abejones ar „apgaviko“ (angl. k. impostor) jausmus, o vėliau – palaipsnį pripažinimą ir autistiškų bruožų integravimą į savęs suvokimą. Kitaip pasakius, žmogus randa vis daugiau paaiškinimų, neurologinių skirtumų atpažinimo, veikiančių strategijų.

Tyrimai rodo, kad tapatybės persitvarkymas po diagnozės gali užtrukti ir paveikti savijautą. Didesnis autistiškos tapatybės priėmimas siejamas su aukštesne saviverte ir geresniu psichologiniu gerbūviu (Corden ir kiti, 2021). Laikui bėgant nepasitenkinimas autistiška tapatybe dažnai mažėja, augant supratimui ir gaunant aplinkos palaikymą.

Svarbus ir socialinis kontekstas. Stigmos, diskriminacijos ar neigiamai įvardijamų autizmo bruožų patirtys – kai iki diagnozės žmogus vadinamas „tinginiu“, „keistu“ ar „sudėtingu“ ir t.t. – gali formuoti, kaip jis suvokia savo autizmą. Tyrimai rodo, kad stigma gali mažinti autistiškų suaugusiųjų savivertę ir pasitenkinimą socialiniais ryšiais.

Kai kurie žmonės autizmą patiria kaip neatsiejamą asmenybės dalį, kiti – kaip negalią ar medicininę būklę, veikiančią tik tam tikras gyvenimo sritis. Todėl tapatybė gali kisti: nuo atmetimo iki priėmimo, nuo atskyrimo iki integracijos, nuo pasididžiavimo iki neapkentimo.

Autistiškos tapatybės supratimas kaip proceso (o ne fiksuotos kategorijos), gali padėti specialistams ir šeimoms geriau palaikyti žmogų šiame pereinamajame etape.

Paauglys su baltomis ausinėmis ir akiniais prieš spalvotą dryžuotą sieną

8 pjūvis. Pagalbos poreikiai
Autizmo pagalbos poreikiai dažnai apibūdinami supaprastintomis etiketėmis, tokiomis kaip „aukštai funkcionuojantis“ ar „prastai funkcionuojantis“. Tačiau praktikoje palaikymo poreikiai dažnai skiriasi tarp gyvenimo sričių. Autistiškas asmuo gali savarankiškai atlikti sudėtingas profesines užduotis, bet tuo pačiu sunkiai tvarkytis sensorinėje aplinkoje, vykdomųjų funkcijų srityje ar emociškai intensyviose socialinėse situacijose.

Aplinkos kontekstas čia yra esminis. Tyrimai rodo, kad stresas, sensorinis krūvis ir socialinis saugumas stipriai veikia autistiško asmens funkcionavimą (Hedley ir kiti, 2017). Palaikančiose aplinkose – kur suprantami komunikacijos ypatumai ir lūkesčiai aiškūs – daugeliui autistiškų žmonių prireikia gerokai mažiau išorinio palaikymo. Kartais pakanka nedidelių pokyčių: tylesnių erdvių, triukšmą slopinančių ausinių, nuspėjamų rutinų ar tiesiog bendro komunikacijos skirtumų supratimo.

Priešingai, pasikartojantis neigiamas grįžtamasis ryšys gali reikšmingai padidinti palaikymo poreikius. Autistiškų suaugusiųjų tyrimai rodo, kad stigma ir nesupratimas šeimoje ar socialinėje aplinkoje siejasi su didesniu stresu ir prastesne savijauta (Botha ir kiti, 2020).

Dažnai nutinka taip, kad pamačius, jog su pagalba žmogus geriau funkcionuoja, jaučiasi, pagalba nuimama. Pasimato, jog be pagalbos nepavyksta atskleisti turimų gebėjimų. Norint vėl gauti pagalbos, neretai tenka ilgai laukti tvarkantis teisinius aspektus. Tai kančia ir žmogui ir aplinkai.

Pagalbos poreikiai gali kisti priklausomai nuo aplinkos, streso lygio ir psichologiškai saugių santykių buvimo.

Skirtingose srityse gali būti labai skirtingi pagalbos poreikiai. Pavyzdžiui autistiškas asmuo gali turėti nerimo sutrikimų, intelekto sutrikimą, kalbos sutrikimą. Dėl to jam gali reikėti specialios pagalbos bendrauti, mokytis, bet asmuo gali puikiai pasigaminti mėgiamą maistą, pasirūpinti savo higiena, komunikuoti pasitelkdamas papildomas priemones.

Gyvenimo sprendimai – karjeros kryptys, darbo aplinka ar šeimos struktūros – gali stipriai sąveikauti su individualiais nervų sistemos poreikiais. Todėl savo pažintinio ir sensorinio profilio supratimas gali daryti įtaką ilgalaikiams sprendimams.

Pavyzdžiui, gero linkinti mama gali spausti mokytis, jos nuomone, geros specialybės, spausti kurti šeimą, bet nervų sistema gali būti nepajėgi veikti tame gerame darbe, ar dorotis su šeimos atsakomybėmis. Tad geri norai, vadovavimasis socialiai priimtu suvokimu kas yra gerai, ko tikimasi iš asmens, gali lemti kančią tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams. Kartais tai kainuoja gyvybes. Dėl to kritiškai svarbu pažinti savo individualius skirtumus, stiprybes, iššūkius. Ir ne savo nervų sistemą tempti prie įsivaizduojamo „gero, normalaus gyvenimo“, bet gyvenimo sprendimus priimti pagal savo nervų sistemos ypatumus. Kuo labiau aplinka nepritaikyta pagal nervų sistemos ypatumus, tuo labiau ryškėja iššūkiai ir prireikia daugiau pagalbos.

Taigi pagalbos poreikiai gali būti netolygūs skirtingose srityse, taip pat jie nėra statiški, t. y. žmogus gali turėti gebėjimus, bet negalėti jais pasinaudoti esant skirtingoms aplinkybėms.

9 pjūvis. Gebėjimų dinamika per visą gyvenimą
Autizmas per gyvenimą neišlieka visiškai statiškas. Žmogui pereinant skirtingus raidos etapus, gali keistis bruožai, įveikos strategijos ir pagalbos poreikiai. Vaikystės aplinkos turi didelę reikšmę įgyjant visuminius gebėjimus reikalingus raidai. Kai tėvai, pedagogai ar specialistai neteisingai supranta autistiškus poreikius – pavyzdžiui, sensorinės reguliacijos, komunikacijos stiliaus ar mokymosi skirtumų – vaikas gali patirti pasikartojantį stresą, kuris veikia ilgalaikę savijautą ir gebėjimų įgavimą.

Paauglystė dažnai įvardijama kaip ypač sudėtingas laikotarpis. Tyrimai rodo, kad autistiški paaugliai neretai susiduria su išaugusiais socialiniais reikalavimais, tapatybės formavimo spaudimu ir didesniais nerimo ar depresijos rodikliais (Lever ir kiti, 2016). Šie sunkumai gali stiprėti, kai aplinkoje labiau akcentuojamas atitikimas normoms, o ne realiai pagal individualią nervų sistemą tinkamų strategijų atradimas.

Daugeliui suaugusiųjų, ypač diagnozuotų vėliau, autizmas taip pat pakeičia praeities interpretaciją. Tyrimai rodo, kad vėlyva diagnozė gali sukelti apmąstymų ir gedėjimo procesą dėl ankstesnių patirčių, tačiau kartu – sustiprinti savęs supratimą ir gerbūvį, kai autistiška tapatybė atpažįstama (Leedham ir kiti, 2020).

Patyrus autistinį perdegimą (angl. k. autistic burnout), anksčiau dirbęs, kūręs šeimą, bendravęs su būriu žmonių asmuo, per labai trumpą laiką gali tapti tuo, kuriam reikia labai daug pagalbos. Gali ženkliai sumažėti komunikacijos, mąstymo ir kiti gebėjimai. Gali tapti sudėtinga pasirūpinti savo higiena, kitais biologiniais poreikiais, kalbėti, reikšti ir jausti emocijas, nebegalėti dirbti. Kai kuriems sudėtinga pakilti net iš lovos. Ši būklė gali tęstis mėnesiais ar net metais. Kai kurie taip ir neatgauna visų turėtų gebėjimų, tenka mokytis iš naujo veikti su daug mažesniais gebėjimais, mažesniu tempu.

Autizmą per gyvenimo eigą derėtų suprasti ne kaip fiksuotą būklę, o kaip dinamišką bruožų, raidos, gretutinių būklių, vidinių nuostatų ir aplinkos sąveiką.

Berniukas oranžiniu megztiniu atsirėmęs galvą į rankas prie stalo

10 pjūvis: Gretutinės būklės ir sutrikimai
Autizmas retai egzistuoja izoliuotai. Daugelis autistiškų asmenų patiria ir kitų neurovystymosi, psichologinių ar medicininių būklių, kurios kompleksiškai sąveikauja su autistiškais bruožais. Tyrimai rodo, kad ADHD, nerimo sutrikimai, miego sunkumai ir virškinamojo trakto būklės tarp autistiškų asmenų pasitaiko dažniau nei bendrojoje populiacijoje (Lai ir kiti, 2019).

Šie gretutiniai sutrikimai ir būklės gali stipriai formuoti kasdienę patirtį. Pavyzdžiui, autizmas gali palaikyti gilią koncentraciją ir ilgalaikį susidomėjimą, o ADHD tuo pat metu gali traukti dėmesį į naujumą, daryti jį blaškiu. Tame pačiame asmenyje šios tendencijos gali sąveikauti ir kartais kurti vidinę įtampą tarp ištvermės ir impulsyvumo. Arba gali būti iššūkis perkelti dėmesį, pradėti darbą/užduotį. Asmuo gali turėti skirtingus neurologinius pagrindus, ir dėl to gali būti reikalingos skirtingos pagalbos strategijos, netgi esant tam pačiam iššūkiui.

Gretutinės būklės taip pat gali likti nepastebėtos, jei jų poveikis interpretuojamas vien kaip „autistiški bruožai“. Dėl to, kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau gauti tinkamą medicininę ar psichologinę pagalbą. Taigi autizmas gali ne tik būti kartu su kitais skirtumais, bet ir kartais juos „uždengti“.

Gretutinių sutrikimų ir būklių įvairovė yra plati: vieni autistiški žmonės turi intelekto negalią ar kalbos sunkumų, kiti – labai aukštus pažintinius gebėjimus. Visos sąveikaujančių bruožų ir būklių visumos supratimas dažnai yra būtinas, norint rasti veiksmingą palaikymą ir strategijas.

Kadangi kiekvienas derinys yra unikalus, tai, kas veikia vienam žmogui, gali netikti kitam. Naviguoti autizme dažnai reiškia tyrinėti, kurios strategijos iš tiesų atitinka individualų derinį. Tai reikalauja gilių žinių ir smalsumo pažinti konkretų žmogų.

Apibendrinant
Žvelgiant į autizmą per vieną skalę, lengva prarasti suvokimą apie jo įvairovę. Šiame tekste aptarti pjūviai – matomumas, socialinė kognicija, sensorika, dėmesio stiliai, emocijų apdorojimas, maskavimasis, tapatybės raida, pagalbos poreikiai, gebėjimų dinamika per gyvenimą ir gretutinės būklės – parodo, kiek daug skirtingų dimensijų formuoja autistišką patirtį. Tokių pjūvių esama daug daugiau.

Šios ir kitos dimensijos nėra izoliuotos. Jos sąveikauja tarpusavyje bei su gyvenimo aplinkybėmis – šeimos aplinka, švietimo sistema, sveikata ir socialiniu kontekstu. Dėl to kiekvienas autistiškas asmuo susiformuoja unikalų stiprybių, iššūkių, įveikos strategijų ir poreikių derinį.

Šios sudėtingos realybės pripažinimas turi praktinę pusę. Jis primena, kad autizmą suprasti reiškia daugiau nei atpažinti diagnostinius kriterijus. Tai reiškia atidžiai klausytis individualių patirčių, pastebėti paslėptas pastangas ar stresą ir kurti aplinkas, kuriose skirtingi pažintiniai ir sensoriniai stiliai gali funkcionuoti gerai.

Kai autizmas toks daugialypis, sudėtingas, apimantis įvairių ašių ekstremumus, pritaikydami sistemas autizmui, realiai pritaikome įvairiems neurotipams, ne tik autizmui. Dėl tokio daugialypiškumo daugeliui mažiau žinių turinčių asmenų autizmas atrodo „baisus dalykas“. Tačiau augant žiniom, pažinimui, ramybės ir priėmimo daugėja. Ir vėlgi, ne tik autizmo kontekste.

Kai autizmas suvokiamas kaip daugiamatis kraštovaizdis, o ne viena linija, tikslas pasislenka: nuo žmonių rikiavimo skalėje – prie supratimo, kaip konkretaus žmogaus gyvenime sąveikauja bruožai ir aplinka.


Skaitykite toliau


Literatūra

  1. Harms, M. B., Martin, A., Wallace, G. L. (2010). Facial emotion recognition in autism spectrum disorders: A review of behavioral and neuroimaging studies. Neuropsychology Review, 20(3), 290–322. Prieiga internete: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/20809200/
  2. Bird, G., Cook, R. (2013). Mixed emotions: The contribution of alexithymia to the emotional symptoms of autism. Translational Psychiatry, 3, e285. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/251568591_Mixed_emotions_The_contribution_of_alexithymia_to_the_emotional_symptoms_of_autism
  3. Milton, D. (2012). On the ontological status of autism: The ‘double empathy problem’. Disability & Society, 27(6), 883–887. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/254245139_On_the_ontological_status_of_autism_The_’double_empathy_problem’
  4. Crompton, C. J., Ropar, D., Evans-Williams, C. V., Flynn, E. G., & Fletcher-Watson, S. (2020). Autistic peer-to-peer information transfer is highly effective. Autism, 24(7), 1704–1712. Prieiga internete: https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/1362361320919286
  5. Robertson, C. E., Baron-Cohen, S. (2017). Sensory perception in autism. Nature Reviews Neuroscience, 18(11), 671–684. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/320085064_Sensory_perception_in_autism
  6. Garfinkel, S. N., Tiley, C., O’Keeffe, S., Harrison, N. A., Seth, A. K., Critchley, H. D. (2016). Discrepancies between dimensions of interoception in autism: Implications for emotion and anxiety. Biological Psychology, 114, 117–126. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0301051115300958
  7. Murray, D. K., Lesser, M., Lawson, W. (2005). Attention, monotropism and the diagnostic criteria for autism. Autism, 9(2), 139–156. Prieiga internete: https://monotropism.org/docs/dinah/Attention_monotropism_and_the_diagnostic_criteria_.pdf
  8. Mottron, L., Dawson, M., Soulières, I., Hubert, B., Burack, J. (2006). Enhanced perceptual functioning in autism: An update, and eight principles of autistic perception. Journal of Autism and Developmental Disorders, 36(1), 27–43. Prieiga internete: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/16453071/
  9. Buckle, K. L., Leadbitter, K., Poliakoff, E., Gowen, E. (2021). „No way out except from external intervention“: First-hand accounts of autistic inertia. Frontiers in Psychology, 12, 631596. Prieiga internete: https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2021.631596/full
  10. Porges, S. W. (2011). The polyvagal theory: Neurophysiological foundations of emotions, attachment, communication, and self-regulation. W. W. Norton & Company. Knyga.
  11. Hull, L., Petrides, K. V., Allison, C., Smith, P., Baron-Cohen, S., Lai, M.-C., Mandy, W. (2017). „Putting on my best normal“: Social camouflaging in adults with autism spectrum conditions. Journal of Autism and Developmental Disorders, 47(8), 2519–2534. Prieiga internete: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5509825/
  12. Corden, K., Brewer, R., Cage, E. (2021). Personal identity after an autism diagnosis: Relationships with self-esteem, mental wellbeing, and diagnostic timing. Frontiers in Psychology, 12, 699335. Prieiga internete: https://www.frontiersin.org/journals/psychology/articles/10.3389/fpsyg.2021.699335/full
  13. Hedley, D., Uljarević, M., Cameron, L., Halder, S., Richdale, A., Dissanayake, C. (2017). Employment programmes and interventions targeting adults with autism spectrum disorder: A systematic review of the literature. Autism, 21(8), 929–941. Prieiga internete: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/27542395/
  14. Botha, M., Frost, D. M. (2020). Extending the minority stress model to understand mental health problems experienced by the autistic population. Society and Mental Health, 10(1), 20–34. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/328074306_Extending_the_Minority_Stress_Model_to_Understand_Mental_Health_Problems_Experienced_by_the_Autistic_Population
  15. Lever, A. G., Geurts, H. M. (2016). Psychiatric co-occurring symptoms and disorders in young, middle-aged, and older adults with autism spectrum disorder. Journal of Autism and Developmental Disorders, 46(6), Prieiga internete: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/26861713/
  16. Leedham, A., Thompson, A. R., Smith, R., Freeth, M. (2020). „I was exhausted trying to figure it out“: The experiences of females receiving an autism diagnosis in middle to late adulthood. Autism, 24(1), 135–146. Prieiga internete: https://www.researchgate.net/publication/333490801_’I_was_exhausted_trying_to_figure_it_out’_The_experiences_of_females_receiving_an_autism_diagnosis_in_middle_to_late_adulthood
  17. Lai, M.-C., Kassee, C., Besney, R., Bonato, S., Hull, L., Mandy, W., Szatmari, P., Ameis, S. H. (2019). Prevalence of co-occurring mental health diagnoses in the autism population: A systematic review and meta-analysis. The Lancet Psychiatry, 6(10), 819–829. Prieiga internete: https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S2215036619302895

Žurnalo rengimą finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/27-numeris/

Į viršų