Ne taisyti, o suprasti: autistinė kognicija iš vidaus

Laura Valionienė 2025m.

Autistinė kognicija – tai savitas būdas, kuriuo autistiški žmonės apdoroja informaciją, suvokia pasaulį ir reaguoja į aplinką. Tai nėra trūkumas ar sutrikimas, o kitokia neurologija, kuri paveikia mąstymą, dėmesį, emocijas ir elgesį. Autistinė kognicija – tai kitaip sujungta suvokimo, dėmesio ir interpretacijos sistema, kuri dažnai teikia pirmenybę gilumui, o ne platumui, nuspėjamumui, o ne spontaniškumui, intensyviam susitelkimui, o ne lankstumui. Šie ypatumai gali būti ir stiprybės ir iššūkis tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkai.

Besišypsanti mergaitė rožine liemene šalia medinių kaladėlių bokšto

Autistiški žmonės dažnai mąsto ir pasaulį patiria kitaip – ne „neteisingai“. Jų mąstymas remiasi kitokio tipo logikos taisyklėmis, remiasi į intensyvius interesus, dėmesį detalėms, o ne įprastą, platų ir lankstų dėmesio pasiskirstymą. Teorijos, tokios kaip monotropizmas, aprašo autistinį dėmesį kaip susitelkiantį tik į vieną ar į kelis, bet asmeniui labai svarbius interesus (Murray ir kt., 2005). Tuo pat metu tokie reiškiniai kaip autistinė inercija – sunkumai pradėti ar sustabdyti veiklas – kyla būtent iš šio dėmesio tipo.

Tyrimai rodo, kad autistiški žmonės dažnai turi stiprybių (pvz., gilus susitelkimas), kurios eina kartu su iššūkiais (pvz., keisti užduotis) (Murray ir kt., 2005; Lage ir kt., 2024). Deja, daugelis šių skirtumų vis dar lieka nesuprasti. Įsigilinę į inerciją, dėmesį ir susijusias sąvokas galime pradėti matyti autistinę logiką ir kurti pagalbą, kuri priima neuroįvairovę, atliepia realius poreikius, įgalina, o ne ją slopina ar bando „sutaisyti“.

Skirtingi neurotipai ir interpretacijos klaidos
Dažnai įprasto neurotipo asmenys stebėdami autizmui būdingą elgesį ar iššūkius, informaciją filtruoja per neurotipinę, įprastą logiką. Pavyzdžiui, sunkumai pradėti užduotį dažnai laikomi tingumu ar nepaklusnumu, nors iš tiesų tai dažnai kyla iš autistinės inercijos (Buckle ir kt., 2021), įvairių kitų iššūkių. Panašiai, „tunelinis“ dėmesys dažnai neteisingai laikomas užsispyrimu, nors taip pasireiškia monotropinis dėmesio tipas (Murray ir kt., 2005). Reikalavimų vengimas neretai laikomas prieštaraujančiu elgesiu, nors autistiškų asmenų nervų sistemoms tai kaip išgyvenimo strategija siekiant susidoroti su pernelyg dideliais lūkesčiais, kurie neatitinka jų galimybių (Ali ir kt., 2025). Tokios interpretacijos klaidos daro realią žalą. Kai pagalba ignoruoja autistinę logiką, žmogus jaučia vis didesnį nusivylimą ir nuovargį. Dažnai tai baigiasi autistiniu perdegimu – lėtine išsekimo būsena, kylančia iš nuolatinio prisitaikymo prie autistiškai nervų sistemai nepritaikyto pasaulio (Ali ir kt., 2025). Trumpai tariant, vertindami elgesį be supratimo, mes didiname stresą ir užkertame kelią tikrai pagalbai.

Autistinė inercija
Autistinė inercija – tai iššūkis, patiriamas daugelio autistiškų žmonių, pradėti ar sustabdyti veiklas. Tyrimai ir praktika apibūdina tai kaip užsitęsusią „įstrigimo“ būseną, kai kūnas ir protas priešinasi veiksmui net tada, kai žmogus nori pradėti veikti (Welch ir kt., 2020; Buckle ir kt., 2021). Inercija primena variklį, kuris neužsiveda: vaikas gali žinoti, ką reikia daryti, bet tiesiog negali pradėti. Pradėjus veiklą, sunku ją nutraukti. Sudėtinga išjudėti, sudėtinga sustoti – inercija. Autistiški žmonės pasakoja, kad inercija paveikia juos fiziškai, emociškai ir kognityviai vienu metu (Buckle ir kt., 2021; Phung ir kt., 2021).

Sensoriniai dirgikliai ar nerimas gali „priklijuoti“ prie vietos ar veiklos, o vykdomųjų funkcijų iššūkiai trukdo suplanuoti pirmą žingsnį. Tai nėra valios klausimas. Buckle ir kt. (2021) nustatė, kad daugeliui autistiškų suaugusiųjų reikia išorinio impulso – pvz., kai kitas žmogus pradeda veiklą kartu – kad galėtų įveikti inerciją. Tai dažnai apibūdinama kaip „vienas didžiausių“ kasdienybės iššūkių.

Pagalba reikalauja strategijų: ne bausmių, o pastoliavimo (angl. k. scaffolding) – palaipsninio pagalbos kūrimo, tinkančių struktūrų ir strategijų atradimo. Vizualinės užuominos, užduočių skaidymas į mažesnius laiptelius, tylus buvimas šalia – visa tai padeda daugeliui, tuo pačiu individualu kiekvienu atveju. Kiekvienas asmuo ieško būtent jam veikiančių strategijų, sėkmės sąlygų (ko reikia, kad pavyktų), iššūkius didinančių priežasčių.

Berniukas žiūri į spalvotų plastikinių detalių eilę

Monotropizmas
Monotropizmas – tai teorija, kuri apibūdina, kaip paskirstomas autistiškas dėmesys. Ją palaiko daug suaugusių autistiškų asmenų. Murray ir kt. (2005) teigimu, dažnai autistiškas protas susitelkia labai siaurai, bet intensyviai – tarsi prožektorius, nukreiptas į vieną ar kelis „burbulus“ vienu metu. Tai interesu, vidine motyvacija pagrįsta sistema: kai tema žmogui svarbi, ji užima beveik visą dėmesio lauką. Tai – didelė stiprybė: leidžia pasiekti gilų pažinimą, kūrybiškumą ir atkaklumą. Monotropizmas gali būti neįprastai aukštų žinių, gebėjimų, pasiekimų suvokimo pamatas.

Tačiau tunelinis dėmesio laukas turi ir trūkumų, kelia iššūkių. Kiti poreikiai gali būti nepastebėti ar ignoruoti, pavyzdžiui, gali užmiršti pavalgyti. Net šalia esantis žmogus, nepapuolantis į „dėmesio tunelį“ gali būti tiesiog nesuvokiamas, negirdimas. Tai ne pasirinkimas – tai ypatumas. Dėmesio perjungimas gali būti ypač sudėtingas, kartais ir psichologiškai skausmingas. Daugelis autistiškų žmonių pasakoja, kad bandydami atitraukti dėmesį jaučiasi tarsi bandydami atsiplėšti nuo kažko, kas laiko tvirtai. Tai tiesiogiai siejasi su inercija: kai užduotis ar interesas užima dėmesį, žmogui sunku ją sustabdyti ar perjungti. Nenumatytos situacijos – pavyzdžiui, staigus tvarkaraščio pasikeitimas – gali būti labai sunkiai pakeliamos. Tyrimai rodo, kad autistiški žmonės geriau atlieka užduotis, kai jos yra nuspėjamos, bet susiduria su sunkumais, kai modeliai keičiasi (Lacroix ir kt., 2025).

Suprasdami monotropizmą, galime paaiškinti neįprastą elgesį: vaikas gali susitelkti į piešimą ar žaislą, tai užima visas jo kognityvines „dėžutes“, visa dėmesio srautą, todėl jis gali atrodyti tarsi atitrūkęs nuo aplinkos. Šio modelio pripažinimas leidžia atskleisti ir stipriąsias puses. Pvz., siauras interesas gali tapti motyvacija mokytis su pagrindiniu interesu susijusių kitų sričių, tam kad gerėtų gebėjimai, galimybės užsiimti pagrindine veikla. Mokykla, pritaikydama ugdymo turinį, galėtų integruoti mėgstamą temą. Monotropizmas leidžia matyti autizmą kaip interesu pagrįstą pažinimo stilių – tai ne užsispyrimas, o logiškas dėmesio išteklių paskirstymas (Murray ir kt., 2005). Dažnai veikia strategija, kai užuot kovojus su ypatumais, su srautu, prisijungiama, nukreipiama tobulėjimo link, taip įveikiant asmeniui kylančius iššūkius, nuimant pasipriešinimą.

Du besišypsantys berniukai žaidžia stalo žaidimą

Autistiškas vidinis pasaulis nėra paprastas. Jei labiau įprastos nervų sistemos veikia „autopiloto“ režimu, neuroskirtingiems tenka pažinti savo asmeninius unikalius elementus ir kaip jie veikia tarpusavyje, kokios unikalios strategijos veikia ar turėtų veikti, bet dėl kitų turimų ypatumų, visgi neveikia. Autistiškos nervų sistemos neapsiriboja vien monotropizmo ir autistinės inercijos aspektais. Yra kitų ypatumų, kurie gali atrodyti panašiai, bet kyla iš kitokių ypatumų, persipina, net ne visada paprasta atskirti – „o kas veikia šiuo konkrečiu momentu?“, „kokia strategija turėtų veikti?“. Su laiku ir praktika, su tinkama pagalba, asmenys atranda savo būdus kaip atpažinti kas vyksta, ir kaip įsigalinti.

Hiperfokuso būsena – tai gilus susitelkimas į malonią veiklą ar interesą, iki tokio lygio, kad aplinka tampa beveik nepastebima (Ashinoff & Abu-Akel, 2021). Pvz., žmogus gali taip įsitraukti į projektą, kad praleidžia laiką ar nepastebi kvietimo. Hiperfokusas gali būti naudingas produktyvumui, bet tuo pačiu trukdo perjungti užduotis ar suvokti fizinius poreikius. Tai susiję su monotropizmu ir inercija, tačiau nėra tas pats. Dažniausiai trunka kelias valandas ar kelias savaites, keičiasi hiperfokuso objektai. Daugelis asmenų negali valdyti hiperfokuso, t.y. jis nepriklauso nuo valios ir pasirinkimo, pavyzdžiui negali pasirinkti „dabar turėsiu hiperfokusą matematikai“. Esant galimybėms, leidimas šokinėti hiperfokusui gali būti prasmingas mokymosi, pažinimo, įgūdžių įgijimo kelias.

Kognityvinis lankstumas – tai gebėjimas keisti strategiją ar dėmesį, keisti mąstymo poziciją esant naujai informacijai, kai keičiasi situacija. Autistiški žmonės dažnai patiria sunkumų šioje srityje (Lage ir kt., 2024). Tai pasireiškia nerimu perėjimų metu ar frustracija, kai planai keičiasi, sunkumais keisti poziciją, jau padarytą pasirinkimą ir pan.

Pagalba: įspėjimai apie pokyčius, vizualiniai tvarkaraščiai, lėtas perėjimas tarp veiklų, laiko davimas apmąstymui be spaudimo ir kitos.

Dėsningumai ir nuspėjamumas – autistinė kognicija klesti ten, kur yra aiškūs dėsningumai, rutinos ir nuspėjamos struktūros. Tokiose sąlygose autistiški žmonės jaučiasi saugiau, gali susitelkti ir efektyviai veikti. Staigūs pokyčiai, neaiškūs lūkesčiai ar aplinkos nepastovumas dažnai sukelia stiprų nerimą ir sutrikdo gebėjimą veikti. Nuspėjamumas čia nėra įgeidis – tai būtina sąlyga ramybei, reguliacijai ir pažinimui palaikyti.

Reikalavimų vengimas – tai stiprus polinkis atsisakyti įprastų prašymų ar lūkesčių. Dažnai tai yra išgyvenimo strategija, o ne nepaklusnumas. Dažnai reikalavimų vengimas nėra PDA profilis (angl. k. pathological demand avoidance / persistent demand for autonomy), o kitų iššūkių pasekmė. Jei PDA profilis lydi visa gyvenimą, tai, esant kitokiems iššūkiams galima rasti sprendimus, strategijas, kaip padėti nervų sistemai galėti veikti. Reikalavimų vengimas padeda sumažinti stresą ir saugoti energiją (Ali ir kt., 2025). Dažniausiai tai reakcija, o ne valingas pasirinkimas.

Pagalba: pasirinkimo suteikimas, tempo mažinimas, reikalavimų individualizavimas ir/ar mažinimas, iššūkių ir dirgiklių pažinimas. Reikia suprasti, jog autistiškų ir kitų neuroskirtingų žmonių gebėjimai nėra pastovūs, jei geba, nereiškia, kad šiandien gali.

Sensorinė perkrova – kai smegenys gauna per daug sensorinės informacijos (garsai, šviesos, kvapai), kad galėtų ją apdoroti. Autistiški žmonės dažnai patiria kasdienes aplinkas kaip intensyvias, net ne visada suprasdami kodėl jaučiasi taip, kaip jaučiasi. Neretai apie šį ypatumą galintys komunikuoti asmenys sako: „Kažko visi pojūčiai užaštrėjo, viskas pradeda erzinti, vis labiau verda kraujas. Truputį aptemsta sąmonė ir prarandu savęs kontrolę“. Kai gerėja žinios apie sensorines sistemas, daugėja pažinimo, „o kas lemia tokią savijautą?“. Perkrovos metu žmogus gali užsidaryti („sprogimas į vidų“) ar patirti išlydį („sprogimas į išorę“).

Pagalba: individualių skirtumų pažinimas (sensorinis profilis/sensorinis žemėlapis), individualiai tinkamų priemonių ir strategijų pasirinkimas, sensorinis aplinkos auditas (kokie dirgikliai aplinkoje).

Energija ir autistinis perdegimas. Autistiški žmonės dažnai naudoja žymiai daugiau energijos vien tam, kad egzistuotų pasaulyje, kuris suformuotas pagal įprastą neurotipą. Kitaip pasakius, tiesiog gyvenimas reikalauja daug daugiau energijos, nei įprastai. Todėl jie yra labiau pažeidžiami autistinio perdegimo – tai ne tik nuovargis, o gilus, lėtinis išsekimas, kuris gali apimti ir įgūdžių praradimą (Ali ir kt., 2025). Autistinis perdegimas nėra tas pats, kas įprastas perdegimas. Tyrimai rodo, kad autistinis perdegimas atsiranda dėl nuolatinės gyvenimo įtampos ir neatitikimo tarp lūkesčių ir realių galimybių, ypač kai nėra tinkamos paramos (Ali ir kt., 2025).

Atsigavimas ir prevencija reikalauja energijos ekonomijos: suvokimo kiek ir kur netenkama energijos, kiek ir kur pasikraunama. Norint veikti tenka arba kažko atsisakyti, arba kažkur papildomai pasikrauti. Autistiški žmonės dažnai turi didelį poreikį poilsiui, vienatvei, sensoriniam optimalumui. Viena mama pasakojo, kad jos šeima sąmoningai palieka vieną dieną per savaitę visiškai be veiklų – tik poilsiui, kad būtų išvengta perdegimo (Ali ir kt., 2025). Specialistai turi suprasti, kad dažni poilsio momentai ar lengvesni tvarkaraščiai nėra tinginystė – tai būtina išgyvenimui, galėjimui veikti ir bent pakenčiamai jaustis. Lankstūs grafikai, sensorinės pertraukos, galimybė atsisakyti veiklos – visa tai ne privilegija, o būtinybė.

Ypatumai „nevaikšto po vieną“. Lage ir kt. (2024) pabrėžia, kad pagalba turi būti tikslinga ir individualizuota. Kiekvienas autistiškas asmuo turi skirtingą ypatumų, iššūkių, stiprybių derinį. Kadangi kiekvienas derinio elementas sąveikauja su kitais elementais, todėl nėra ir negali būti universalių, visiems tinkamų protokolų, pagal kuriuos galėtume kurti realiai veikiančią pagalbą. Neužtenka „bendrų žinių“, reikalingos gilios specifinės žinios apie neuroskirtingas nervų sistemas ir specifinius iššūkius bei individuali analizė, tikslinga, individualizuota pagalba. Šiuo metu realybėje, deja, net ir specialistams dažnai pritrūksta žinių, o sistemoms pritrūksta resursų ir lankstumo. Tai kuria ne tik kančią neuroskirtingiems asmenims, tačiau ir atneša chaoso, streso aplinkiniams. Tai nėra neuroskirtingų asmenų problema, tai simptomas, jog sistemos nėra palankios įvairiems neurotipams, o žmonės yra kaip grūdai tarp sistemos girnų.

Kaip keičiasi pagalbos praktika
Supratimas apie inerciją, monotropizmą ir kitus pažinimo ypatumus veda prie konkrečių pokyčių pagalboje. Pirma – autistiškų žmonių balsų klausymas. Jie – savo proto ekspertai. Tai reiškia bendradarbiavimą. Pvz., jei paauglys sako, kad jam reikia laikmačio prieš perėjimą – tai reikia įgyvendinti. Tai reiškia – tikėti išsakytais poreikiais. Patyręs, žinių turintis suaugęs, padeda pažinti poreikius, analizuoti jų kilmę, padėti atrasti efektyviausias, adaptatyviausias strategijas. Tačiau pats autistiškas asmuo, net jei turi intelekto negalią, yra aktyvus, esminis dalyvis pagalbos procese.

Antra – keičiasi suaugusiojo vaidmuo. Ne kaip reikalaujančio pokyčio, o kaip bendrapiloto, kuris organizuoja aplinką ir neuroskirtingam asmeniui padeda pažinti jo paties nervų sistemą. Pvz., jei vaikui sunku pradėti namų darbus – skaidome užduotį į mažus žingsnius. Jei monotropizmas lemia aistrą dinozaurams – pasitelkiame tai matematikai. Suprasdami, kad užduočių, veiklų vengimas – tai savireguliacijos ar išgyvenimo forma – galime pasiūlyti pasirinkimus arba atidėti reikalavimus.

Trečia – kantrybė ir lankstumas tampa ne papildomomis savybėmis, o tyrimais pagrįstais veiksmais. Ali ir kt. (2025) pabrėžia, kad perdegimo bus išvengta tik tuomet, kai pripažinsime ir pritaikysime pagalbą individualiems poreikiams. Specialistai turi planuose numatyti poilsį, koreguoti lūkesčius ir kovoti su stigma, kuri neįprastus kognityvinius modelius laiko „elgesio problemomis“.

Galiausiai – sistemos turi keistis. Per paskutinius 2 dešimtmečius mes daug geriau pažinome žmonijos ypatumus. Jau žinome, jog neuroskirtingų žmonių, turinčių skirtingus poreikius ir skirtingas stiprybes, yra labai daug. Tai ne tik apie autizmą. Daug šių žmonių nepajėgia „prisitaikyti prie sistemos“, arba prisitaikymas yra didžiule kaina jų nervų sistemoms ir sukuria prielaidas ateities iššūkių atsiradimui. Sisteminių problemų tiek daug, kad turėtume svarstyti apie naujas, lanksčias sistemas, formas, procesus. Sakoma, kad pagalba yra brangi. Tačiau nesuteikta pagalba, neatskleisti potencialiai, nugalinimas valstybei ir visuomenei taip pat daug kainuoja. Perkūrus sistemas, pavyzdžiui, kaip organizuojamas ugdymas, pagalbos poreikis taip pat mažėja, nes pati sistema atliepia poreikius.

Žurnalo puslapis su antrašte „Ne taisyti, o suprasti: autistinė kognicija iš vidaus“ ir berniuku, laikančiu spalvotas detales

Išvada – „Mes tik pradedame suprasti“
Autistinė kognicija kyla iš kitokios neurologijos. Iš pastarosios kyla įvairūs ypatumai, susipina kitoks dėmesys, motyvacija ir pojūčių sistemos, įvairūs iššūkiai ir asmenų bandymai adaptuotis su tais gebėjimais, tais resursais ir tomis aplinkybėmis kurios yra. Visa tai be tinkamo žinių pagrindo gali atrodyti keistai. Klausydamiesi autistiškų žmonių ir integruodami tyrimus, pradedame matyti, kad inercija, hiperfokusas, monotropizmas, sensoriniai skirtumai, kiti ypatumai – tai nuosekli neuroskirtinga logika. Mokslas tik pradeda tirti šiuos reiškinius. Turime toliau klausti, kas veikia, ir plėsti tyrimus. Svarbiausia – priimti neuroįvairovę kaip skirtumų, o ne trūkumų sistemą. Kiekvienas naujas įžvalgos aspektas rodo, kiek viskas pagerėja, kai keičiame aplinką, o ne žmogų. Tai kelionė, kuri tik prasideda – bet ji jau dabar keičia autizmo palaikymo praktikas.


Skaitykite toliau


Literatūros sąrašas:

  • Ali, D., Bougoure, M., Cooper, B., Quinton, A. M. G., Tan, D., Brett, J., Mandy, W., Maybery, M., Magiati, I., & Happé, F. (2025). Burnout as experienced by autistic people: A systematic review. Clinical Psychology Review, 122, 102669. Prieiga internete:
  • Ashinoff, B. K., & Abu-Akel, A. (2021). Hyperfocus: The forgotten frontier of attention. Psychological Research, 85, 1–19.
  • Buckle, K. L., Leadbitter, K., Poliakoff, E., & Gowen, E. (2021). “No way out except from external intervention”: First-hand accounts of autistic inertia. Frontiers in Psychology, 12, 631596.
  • Lacroix, A., Torija, E., Logemann, A., Baciu, M., Cserjesi, R., Dutheil, F., Mermillod, M., & Gomot, M. (2025). Cognitive flexibility in autism: How task predictability and sex influence performances. Autism Research, 18, 281–294.
  • Lage, C., Smith, E. S., & Lawson, R. P. (2024). A meta-analysis of cognitive flexibility in autism spectrum disorder. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 157, 105511.
  • Murray, D. S., Lesser, M., & Lawson, W. (2005). Attention, monotropism and diagnostic criteria for autism. Autism, 9(2), 139–156.

Žurnalo rengimą finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/26-numeris/

Į viršų