Laura Valionienė 2020m.
Šis straipsnis labiau apie mokyklos aplinkos vertinimą, tačiau panašūs principai galioja ir įrengiant namus, specialistų kabinetus, viešąsias erdves. Sensoriniai stimulai aktualūs įvairiose situacijose.
Sensorika – tai fiziologinis gebėjimas suvokti aplinką ir savo kūną. Anksčiau buvo išskiriami penki pojūčiai: klausa, rega, uoslė, skonis, lytėjimas. Šiuo metu mokslinėje literatūroje greta jau minėtų atsirado dar trys: kūno padėties erdvėje suvokimas (propriocepcija), galvos padėties erdvėje suvokimas (vestibuliarinis), kūno vidaus signalų suvokimas (interocepcija).
Autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčių asmenų sensorika dažnai būna pakitusi – taigi jie pasaulį ir savo kūną suvokia kitaip. Kai sensoriniai pojūčiai per silpni, smegenys siunčia signalus ieškoti trūkstamų stimulų. Dėl to siekiama sensorinių pojūčių stipriais, neįprastais veiksmais, pavyzdžiui, sukantis vietoje, šokinėjant, linguojant, plasnojant, cypaujant, tapšnojant daiktus ar save.
Jei ASS turinčio asmens sensoriniai pojūčiai yra per stiprūs, įprasti garsai, šviesa ir aplinka gali blaškyti, būti nemalonūs ar netgi skausmingi. Kai sensorinių stimulų per daug, asmenį ištinka sensorinė perkrova. Tai panašu į afekto būseną: tuo metu jis gali elgtis neadekvačiai, negebėti valdyti savo veiksmų. Primena tarsi be priežasties kilusį isterijos ar agresijos priepuolį. Taip pat sensoriniai dirgikliai blaško dėmesį ir trukdo susikaupti bei mokytis.
ASS turintys asmenys yra labai skirtingi, todėl skiriasi ir jų sensorika. Vieni neturi itin ryškių sensorinės sistemos ypatumų, kitų pakitęs vienas kuris nors pojūtis, trečių visi pojūčiai yra per stiprūs ir (arba) per silpni.
Organizacijos „Autism Education Trust“ specialistai Ianas Attfieldas, Amy Fowler ir Val Jones sudarė rinkinį patarimų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį pritaikant aplinką ASS turintiems vaikams.
Vizualiniai (regos) stimulai
Būtina įsitikinti, ar klasės apšvietimas tinkamas ASS turintiems vaikams:
- fluorescencinės lempos turėtų būti reguliariai tikrinamos ir keičiamos, kad nemirguliuotų;
- reikia stebėti, kad pro žaliuzes nesiskverbtų netolygi šviesa ir neblaškytų vaikų dėmesio;
- aplinkoje turėtų būti kuo mažiau blizgių paviršių, pavyzdžiui, veidrodžių, metalo ar pan.
Kai aplinka neperkrauta, mokiniai lengviau orientuojasi erdvėje:
- lentų, plakatų turi būti kuo mažiau, nes nukarstytos sienos gali blaškyti dėmesį;
- verta klasėje sukurti atskiras erdves, kuriose būtų užsiimama specifinėmis veiklomis – tai padeda geriau suprasti darbo struktūrą;
- derėtų sudaryti sąlygas mokytis uždaresnėje erdvėje, kad esant poreikiui vaikas galėtų geriau sutelkti dėmesį.
Triukšmas ir garsai
Klasėje turėtų būti kuo mažiau daiktų ir įrangos, skleidžiančių garsą:
- televizorius, vaizdo, audiosistemos, šviesos, kompiuteriai turėtų būti išjungti, kai jais nesinaudojama – tai padeda išvengti foninio ūžesio.
Triukšmą mokyklos erdvėse galima sumažinti:
- patiesus kilimą – nesigirdi stumdomų kėdžių ir stalų, žmonių žingsnių;
- salėje, valgykloje vengiant aido;
- užsandarinus langus, kad nepraleistų gatvės triukšmo.
Kai kyla per didelis triukšmas, galima taikyti tam tikrą strategiją:
- turėtų būti įrengtas tylus kambarys, kuriame mokinys galėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti;
- prieš skambant skambučiui ar kitam aštriam garsui, reikėtų įspėti mokinius;
- būtina pagalvoti apie pagalbą mokiniams, kuriems ypač sunku toleruoti didelį garsą, pavyzdžiui, priešgaisrinės signalizacijos signalą.
Kvapai
Klasėje, kur mokosi kvapams jautrūs mokiniai, svarbu:
- kuo mažiau naudoti dažų, klijų, molio, valymo priemonių;
- personalas turėtų vengti kvėpintis;
- mokinius supažindinti su tinkama kūno higiena;
- leisti naudotis kitu tualetu, pavyzdžiui, personalo arba neįgaliųjų;
- stebėti, ar iš valgyklos nesklinda ruošiamo maisto kvapas.
Prisilietimas ir savijauta
Vaikams ir jų tėvams patarti vengti nepatogių drabužių (nebent tai susiję su saugumu):
- patikrinti, ar siūlės, etiketės, audiniai nedirgina odos;
- mokyklinės uniformos turėtų būti tokios, kad jas vilkėdami patogiai jaustųsi ir ASS turintys mokiniai.
Mokiniams, kuriems dėl fiziologinių priežasčių sunku rašyti arba rašymas parkeriu jiems kelia fizinį skausmą, turėtų būti leidžiama naudoti alternatyvas:
- dalį darbų arba namų darbus atlikti spausdinant kompiuteriu;
- atliekant rašto darbus naudotis „Alpha Smart“, „iPad“ ar nešiojamuoju kompiuteriu.
Užtikrinti patogų sėdėjimą:
- naudoti paminkštinimus, kad kietos kėdės taptų patogesnės;
- jei grindys nėra dengtos kilimine danga, leisti sėdėti ant specialių kilimėlių.
Kiti įvairūs sensoriniai iššūkiai
Mokiniai skatinami ir mokomi pasakyti, parodyti ar kitaip iškomunikuoti, kad tam tikras aplinkos veiksnys jų jutimams yra nemalonus:
- mokiniai turi žinoti, su kuo gali pasikalbėti iškilus problemai.
Turi būti užtikrinama, kad mokiniai galėtų atsipalaiduoti judėdami koridoriuose:
- jei koridoriuose daug vaikų, didelis triukšmas, ASS turintiems vaikams gali kilti nerimas, jie gali baimintis būti paliesti;
- ASS turintiems mokiniams galima leisti išeiti iš klasės šiek tiek anksčiau ar vėliau, kad išvengtų koridoriuose esančio triukšmo ir mokinių.
Galvojant apie klasės išdėstymą reikėtų atsižvelgti į individualius mokinių poreikius:
- sėdėjimo vieta parenkama atsižvelgiant į mokinio sensorinius ypatumus: pavyzdžiui, vaikas, kurio dėmesį blaško atspindžiai, neturėtų būti sodinamas prie lango;
- mokiniui, kuriam nerimą kelia kitų asmenų buvimas šalia, turėtų būti leidžiama sėdėti atokiau nuo bendraklasių.
Svarbu atkreipti dėmesį, ar valgykloje mokiniui nekyla nerimo dėl triukšmo, kvapų ar žmonių gausos:
- ASS turintiems mokiniams galima leisti ateiti į valgyklą anksčiau arba vėliau nei kitiems, kad išvengtų eilių ir minios;
- mokytojas, padėjėjas ar kitas mokinys gali palydėti ASS turintį vaiką į valgyklą ir kartu pietauti.
Turėtų būti sukurta sistema padėti mokiniams, patiriantiems sensorines perkrovas:
- prireikus daryti pertraukėles;
- skirti vietą, kur sensorinę perkrovą patyręs vaikas galėtų ramiai pabūti.
Dažnai patys vaikai nesuvokia, kas su jais darosi, kodėl jie staiga tampa nerimastingi, blogai jaučiasi ar, gindamiesi nuo pojūčių gausos, net gali tapti agresyvūs. Todėl reikėtų paaiškinti, kokie aplinkos dirgikliai jiems trukdo gerai jaustis, mokyti nustatyti blogos savijautos priežastis. Dažniausiai neurotipiniai žmonės nepastebi lempos mirgėjimo, negirdi ultragarso ar infragarso, neužuodžia tam tikro kvapo, o ASS turinčiam vaikui, pasižyminčiam specifiniu jautrumu būtent tokiam stimului, tai gali sukelti didelių nepatogumų ir išprovokuoti nepageidaujamą elgesį. Tad jei atrodo, kad aplinkoje viskas gerai, nebūtinai taip ir yra. Tokiais atvejais verta atkreipti dėmesį, ar yra skirtumas, kaip vienoje ar kitoje patalpoje jaučiasi vaikas, kuo jos skiriasi.
Taip pat tenka mokyti ne tik atpažinti aplinkos veiksnius, bet ir į juos tinkamai reaguoti bei sau padėti, pavyzdžiui, kilus triukšmui užsikimšti ausis, paprašyti ausinių ar jas pasiimti pačiam. Svarbu mokyti iš anksto numatyti triukšmą, paprašyti leisti išeiti iš aplinkos arba savarankiškai tai padaryti.
Elementarūs veiksmai, reakcijos ir prašymai ASS turinčiam vaikui gali neatrodyti tokie paprasti, todėl svarbu mokyti kiekvienos smulkmenos. Įprastos raidos vaikui dažnai užtenka parodyti kartą ar du – ir jis išmoktą įgūdį pritaikys įvairiose situacijose. Kai kuriems ASS turintiems vaikams gali tekti rodyti dešimtis kartų, o susidūrus su nauja situacija mokyti iš naujo. Tačiau būtina tai daryti. Kai ASS turintis mokinys jausis geriau, visiems bus lengviau.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/6-numeris/