Laura Valionienė 2020m.
Marekas Stankiewiczius – Lenkijoje gyvenantis biologijos mokytojas, specialusis pedagogas, dirbantis su autistiškais vaikais. Pats turėdamas Aspergerio sindromą, jis paskaitose, konferencijose pasakoja, ką reiškia gyventi kitokiomis smegenimis. Su juo kalbamės autistiškiems asmenims labai svarbia tema – apie ypatingąjį interesą.
Kas yra ypatingasis interesas?
Ypatingasis interesas dar vadinamas temos aistra. Tai poreikis domėtis tam tikra tema ar apie ją kuo daugiau sužinoti. Gali būti knyga, aktorius, dinozaurai, traukiniai, filmas – bet kas. Dauguma autistiškų žmonių ypatingajam interesui nori skirti visą savo laiką.
Ar yra tam tikrų bendrų temų, kuriomis domisi autistiški žmonės?
Ne. Visi autistiški žmonės skirtingi. Jie labiau nei neurotipiniai skiriasi vienas nuo kito. Tačiau yra populiarios temos. Daugelis jų domisi filmais „Žvaigždžių karai“ (angl. Star Wars), „Žvaigždžių kelias“ (angl. Star Trek), traukiniais, dinozaurais… Tačiau, kaip minėjau, gali būti bet kokia tema, bet koks objektas. Ir šios temos laikui bėgant gali kisti.
Jūs pats turite ypatingąjį interesą?
Taip. Seniausias yra biologija. Iš pradžių net nežinojau, kad tai biologija. Tiesiog rinkau įvairius gamtinius dalykus, stebėdavau paukščius, šikšnosparnius, vorus, sraiges, gėles, medžius – viską. Kai man buvo dveji, trikdydavau savo senelį pareikšdamas: „Turiu naują mylimą gyvūnėlį.“ O tai galėjo būti didelė sraigė ar stiklainis vorų. Būdamas šešerių pirmą kartą gavau fotoaparatą. Taip atsirado mano antrasis ypatingasis interesas – fotografija. Dar vienas – knyga „Meistras ir Margarita“. Ją pirmą kartą perskaičiau dešimties metų. Paskui dar 4–6 kartus. Skaičiau įvairius vertimus. Pradėjau mokytis rusų kalbos vien tam, kad galėčiau ją perskaityti originalo kalba. Surinkau visas filmų interpretacijas, turiu tikriausiai visų teatrų šio kūrinio pastatymų įrašus. Tačiau turiu ir kitų mane dominančių temų.
Jūs mokote autistiškus vaikus. Ar ypatingasis interesas svarbus ugdymo procese?
Taip. Ugdant autistiškus vaikus labai svarbu tarp mokytojo ir mokinio sukurti stiprų santykį. Dažniausiai autistiški mokiniai iš pradžių būna labai užsidarę. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip yra todėl, jog autistiški asmenys turi įvairių neigiamų patirčių. Jos sukelia didelį nerimą ir priverčia užsiverti. Kai kuri kontaktą, santykį per ypatingąjį interesą, viskas vyksta greičiau ir lengviau.
Kaip Jūs tai darote?
Pirmiausia reikia bent šiek tiek pasidomėti mokinio ypatinguoju interesu. Iš pradžių užtenka paklausti: „Kas tau patinka?“ O tada daug kalbėtis.
Kaip išnaudojate ypatingąjį interesą, jei vaikas negeba kalbėti?
Paprastai. Net jei vaikas negeba kalbėti, jis geba suprasti, kas jam sakoma. Tokiais atvejais tiesiog paklausiu: „Ar gali man parodyti?“, „Ar galiu kartu pažaisti?“ Kartais vaikas, negebantis pasakyti žodžiais, savo mintis gali išreikšti piktogramomis, per planšetinio kompiuterio programėlę ar komunikatorių. Dažniausiai vaikai džiaugiasi, kad yra žmogus, kuriam įdomu tai, kas įdomu jiems.
Autistiškus vaikus biologijos irgi mokote išnaudodamas jų ypatinguosius interesus?
Mes esame priversti bent minimaliai laikytis standartinės mokymo programos. Tiesiog stengiuosi sudominti bent kuria nors biologijos tema. Tai gali būti augalas ar augalai, gyvūnas, žmogaus biologija. Aš noriu parodyti, kad pasaulio pažinimas yra įdomus, vertas dėmesio, kalbu ne tik apie biologiją, bet apskritai. Man kartais sako, kad mano pamoka nėra tikra pamoka, labiau diskusija. Kartais pasiūlau mokiniams pasiruošti juos dominančia tema. Pavyzdžiui, nagrinėjant žmogaus fiziologiją, mokinio, kuris labai domisi sportu, paprašiau pristatyti patinkantį sportininką. Paprastai pamokose dėstomi faktai, ir dažnai pamokos būna neįdomios, neretai ir įprastos raidos vaikams sunku priimti tokią informaciją. Neseniai man teko pavaduoti istorijos mokytoją. Nesu istorikas, bet šioje srityje turiu nemažai žinių. Pagal programą turėjome kalbėti apie XVII amžių. Papasakojau, kaip tais laikais žmonės prausėsi, prižiūrėjo sveikatą, gydėsi. Vaikai manęs paklausė: „Kodėl mes turime mokytis, kad tokiais ir tokiais metais valdė ir mirė kažkoks karalius? Tai nuobodu. Juk istorija gali būti įdomi!“
Kodėl autistiškiems asmenims toks svarbus jų ypatingasis interesas?
Neurotipiniams asmenims stipriausia atlygio sistema – socialiniai paskatinimai. Yra mokslinių tyrimų, rodančių, kad autistiškus asmenis stipriausiai motyvuoja būtent ypatingasis interesas. Tai įsukantis ratas: kuo daugiau laiko skiri ypatingajam interesui, tuo daugiau smegenų atlygio sistema apdovanoja už veiklą; kuo daugiau apdovanoja, tuo daugiau norisi tam skirti laiko. Taip ypatingasis interesas tampa viso gyvenimo pagrindu, apsiverčia netgi vadinamoji Maslow poreikių piramidė.
Gal galite apie tai papasakoti plačiau?
Kartą sutikau du vyrukus, kurie buvo tiesiog pasinėrę į siaubo filmus, nuolat kalbėdavosi: „Pameni to filmo septintoje minutėje…“ Jie nusprendė iš tokio keisto savo pomėgio sukurti verslą. Taigi atidarė parduotuvėlę, kurioje pardavinėjo siaubo filmų vaizdajuostes ir įvairius su jais susijusius daiktus. Esu sutikęs ir profesionalių kompiuterinių žaidimų žaidėjų. Būdami puikūs žaidėjai gyvena iš rengiamuose žaidimų turnyruose laimimų pinigų. Taip pat yra daugybė, pavadinkime, neįprastos raidos menininkų, kuriems jų veikla ar kūryba yra ypatingasis interesas, o kartu ir pragyvenimo šaltinis.
Kompiuteriniai žaidimai nemažai vaikų, ir įprastos raidos, yra tarsi obsesija. Tai, tėvų ir dažnai specialistų akimis, yra problema. Koks Jūsų požiūris?
Iš tikrųjų reikėtų kalbėti ne tik apie kompiuterinius žaidimus, bet apskritai apie naudojimąsi technologijomis. Tai gali būti programavimas, socialiniai tinklai, forumai ir panašiai. Jei pažiūrėtume į Maslow poreikių piramidę, kompiuteriniai žaidimai patenkina beveik visus poreikius, išskyrus fiziologinius.
Tai tarsi filmas „Matrica“, virstantis realybe. Viename pasaulyje patenkini fizinius poreikius, o gyveni visai kitame – malonesniame. Kompiuterinėje aplinkoje žmonės jaučiasi saugūs. Čia labai aiškios taisyklės. Jei tai kokia nors grupė, jos netgi konkrečiai surašytos, jei žaidimas – gana aišku, ką turi padaryti ir kaip. Jei tampa pernelyg intensyvu emociškai ar sensoriškai, gali tiesiog išjungti. Šiais laikais socialinių kontaktų poreikis internete patenkinamas labai paprastai. Itin drovūs žmonės, ne tik autistiški, čia patiria vadinamąjį kaukės efektą. Pavyzdžiui, kai kurie įlindę į kokio nors personažo kostiumą tarsi užsideda kaukę ir gali elgtis visiškai kitaip. Jie tampa nebe tokie drovūs, jų socialinis nerimas žymiai sumažėja. Internete netgi paprasčiau. Kitas svarbus žmogaus poreikis – pasiekimų poreikis. Kai kurios žaidimų platformos, tokios kaip „Steam“, turi tam tikras pasiekimų, laimėjimų kaupimo sistemas. Viena mano draugė, turinti dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą, buvo neapsakomai laiminga, kai „Xbox“ žaisdama savo mėgstamiausią žaidimą surinko visus platininius pasiekimus. Visi aplinkiniai žinojome, kad ji pasiekė šį aukščiausią lygį. Savirealizacijos poreikis išpildomas tada, kai darai tai, ką mėgsti, smegenys už tai apdovanoja, tuomet norisi nuolat tai daryti.
Jei vaikams nepaaiškiname, kad jie turi tam tikrų poreikių, nemokome būdų, kaip tuos poreikius patenkinti, atsakymus jie randa kompiuteryje. Kartais tai tarsi protezas – ne geriausias pasirinkimas, bet gelbsti. Kai kuriems žmonėms virtuali erdvė yra vienintelė galimybė patenkinti savo poreikius. Štai tuomet tai virsta labai didele problema. Jiems tenka rasti motyvacijos dar kam nors, ir tai nėra paprasta. Jei kalbėtume apie socialinius kontaktus, tokie žmonės gali tapti dar drovesni, gyvas bendravimas jiems gali imti kelti dar didesnę įtampą.
Vaikai dar neturi tiek gyvenimo patirties, kad patys galėtų nuspręsti, kas jiems gerai, o kas kenkia. Ši atsakomybė tenka tėvams. Vis dėlto kompiuteriniai žaidimai yra gerai ar ne? Jei ne, ką su tuo daryti?
Kol vaikai nedideli, turėtume juos mokyti atpažinti savo poreikius, jie turi patirti, kad kompiuteris nėra geriausias būdas tuos poreikius tenkinti. Aplinkiniai savo elgesiu ir bendravimu turi parodyti, kad žmonės gali duoti daugiau nei kompiuteris, kad su jais įdomiau. Kalbant apie priklausomybę, manau, reikėtų pasakoti, kaip ji veikia. Kai tai suprantame, galime geriau kontroliuoti.
Neretai tėvai tiesiog atima iš vaiko jo ypatingąjį interesą. Pavyzdžiui, atima kompiuterį arba jį labai riboja. Ar, Jūsų nuomone, tai teisingas kelias?
Jei norime iš vaiko ką nors atimti, turime pasiūlyti kai ką geresnio, labiau patenkinančio jo poreikius. Jei tiesiog paliksime tuštumą, gali būti blogiau. Pavyzdžiui, vaikas gali susirasti žalingesnių pomėgių. Taip pat žinau atvejį, kai atėmus ypatingąjį interesą, tai baigėsi tragedija – savižudybe.
Kartais neurotipiniams žmonėms atrodo, kad autistiškų asmenų ypatingasis interesas ir priklausomybės yra tapatu. Ar tai tiesa?
Būna, terapeutai tėvams pataria: „Jūs turėtumėte neleisti savo vaikui tiek skaityti – jis būtų ne toks autistiškas.“ Tai labai nesveikas požiūris. Kartais specialistai atima ypatingąjį interesą, kad jį naudotų kaip kyšį išgaunant paklusnumą. Tokiais atvejais reikėtų gebėti įlipti į vaiko batus ir pamąstyti, kaip jaustumeisi jo vietoje. Jei atėmus ypatingąjį interesą, vaikas jaučia baimę, nerimą, liūdesį, pyktį – tai tiesiog nepagarbus, galbūt netgi žiaurus elgesys. Taip pat reikėtų žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą. Jei ypatingąjį interesą naudosime tik kaip kyšį, ilgainiui autistiškam asmeniui galime sukelti nerimą, depresiją, perdegimą, emocijų audras ir pan.
Kalbėjimas apie ypatingąjį interesą kaip apie autistinę fiksaciją, tam tikrą blogį – tiesus kelias į autistiškų žmonių dehumanizavimą. Taip pat tai yra tarsi laimės iš autistiško žmogaus atėmimas.
Tiek ypatingasis interesas, tiek priklausomybės veikia per atlygio sistemą smegenyse. Kartais autistiški žmonės gali pamiršti pavalgyti ar mažiau miega, kad turėtų daugiau laiko savo pomėgiui. Tačiau manau, kad ypatingasis interesas yra daug naudingesnis, iš esmės tai gyvenimo ir pažinimo variklis.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/8-numeris/