Laura Valionienė 2020m.
Stereotipijos neformaliai vadinamos „stimais“ (angl. stimming). Kaip sinonimai dar vartojami terminai „save stimuliuojantis elgesys“, „savistimuliacija“. Tai tam tikras elgesys siekiant patirti tam tikrų pojūčių. Gali apimti visą kūną ar kurią nors jo dalį, visus pojūčius ar kažkurį vieną. Tos pačios stereotipijos skirtingus asmenis gali skirtingai veikti. Šia autizmo bendruomenei svarbia tema kalbamės su VšĮ Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutės“ ergoterapeute Egle Tumasoniene.
Kodėl žmonės stimuliuojasi elgesiu ir pojūčiais?
Pradėkime nuo to, kad dažniausiai ir ryškiausiai pastebime autistiškų asmenų stereotipijas. Daugumai tipinės raidos asmenų, arba neurotipinių, taip pat būdingas save stimuliuojantis elgesys, tačiau dažniausiai jis nėra toks akivaizdus. Žmonės suka plaukus, barbena pirštais, judina ar trepsi koja – tai taip pat stereotipijos, tačiau jos visiems priimtinos, dažniausiai niekam nekliūva. Tačiau jei tai darysite pusvalandį, tikėtina kas nors pastebės ir paprašys liautis. Jei aplinkoje atidžiau panagrinėtume neurotipinių suaugusiųjų elgesį, pastebėtume, kad daugelis jų intensyviai mąstydami atlieka ir kokius nors stereotipinius judesius. Tai tarsi padeda atsiriboti, susitelkti į vieną svarbų dalyką. Autistiškų asmenų, ypač vaikų, stereotipijos daug ryškesnės ir ne taip gerai kontroliuojamos.
Kada autistiškiems asmenims pasireiškia stereotipijos?
Kai siekia tam tikro pojūčio, susitelkia į vieną jų, vengia pojūčių iš aplinkos pertekliaus ar tam tikros veiklos, kai patiria nerimą. Stereotipijos sustiprėja adaptacijos periodu, dažnai tai tam tikras vidinis pojūtis (smegenys reikalauja), kuris skatina elgtis tam tikru būdu. Vienas autistiškas asmuo man paaiškino, kad tai galima sulyginti su troškuliu. Jis pasakojo: „Kai jautiesi tikrai ištroškęs, sudėtinga susikaupti ką nors daryti, pirmiausia norisi atsigerti, pojūtis tiesiog užvaldo mintis ir elgseną, negali funkcionuoti įprastai, nes blogai jautiesi. Lygiai taip pat ir stimai – tai fiziologinis pojūtis ir poreikis.“
Norint suprasti stereotipijų priežastis konkrečiu atveju, reikia stebėti, kada vaikas taip elgiasi, kokioje aplinkoje, kokiomis aplinkybėmis, kas buvo prieš tai, kaip jis jaučiasi ir elgiasi po to.
Ar stereotipijos visada yra natūralus, nekaltas reiškinys, ar visgi tai gali būti susiję su sveikatos sutrikimais?
Daugeliu atvejų tai pakitusios raidos ypatumas. Tiesiog asmuo toks yra, stereotipijos – jo asmenybės ir fiziologijos dalis. Tačiau kai kuriais atvejais pasikartojančius judesius gali sukelti ir kiti sveikatos sutrikimai, tokie kaip epilepsija, bakterinės kilmės ligos. Todėl neretai verta pasitarti su neurologu, kitais gydytojais, kad būtų galima atmesti kitas galimas priežastis ir įsitikinti, jog tai tikrai tik raidos ypatumas.
Ar galima sakyti, kad stereotipijos yra dorojimosi su nerimu būdas?
Taip, galima, nors dažnai tai daugialypis reiškinys. Kaip sakau, autistiški vaikai dažnai išjaučia nerimą per judesį. Ne kartą teko stebėti procesą, kai pateikus užduotis vaikas tiesiogine žodžio prasme pradeda lipti sienomis – nori šokinėti, karstytis, bėgioti… Po kokio pusvalandžio ar valandos atsisėda ir ramiai tas užduotis atlieka. Per judesius vaikas nusiramina, galima sakyti, „susistyguoja“, kad galėtų susikaupti veiklai, mąstyti, mokytis.
O kokia stereotipijų reikšmė adaptacijos procese?
Yra vaikų, kuriems reikia tam tikrų pojūčių, kad galėtų sėkmingiau adaptuotis. Pavyzdžiui, į naują aplinką atėjęs vaikas gali valandą daryti tam tikrus pasikartojančius veiksmus, stimuliuodamas kokį nors pojūtį. Taip jis įveikia nerimą. Tada jau gali ramiai, būdamas optimalios savireguliacijos, pažindintis su aplinka, įsitraukti į veiklas ar panašiai. Tai tarsi šių vaikų adaptacijos mechanizmas – svarbus, jautrus procesas. Taip pat tokiu atveju dažnai išryškėja, ar aplinka jam palanki, ar priešiška. Priešiškoje aplinkoje, kaip ir kiekvienas žmogus, autistiškas vaikas jaus daugiau nerimo, ir tai kels papildomų iššūkių.
Ar stereotipijos gali virsti išmoktu elgesiu, įpročiu?
Taip, galimi variantai, kai kokioje nors situacijoje elgesys buvo natūralus, kylantis iš vidinio pojūčio, fiziologijos, netgi atsitiktinumo. Jis suteikė pageidautiną rezultatą, ir autistiškas asmuo tai kartoja panašioje situacijoje. Tai gali būti nusiraminimo būdas, tiesiog geras pojūtis, patikusi emocinga aplinkos reakcija, veiklos nutraukimas ar pakeitimas į labiau pageidaujamą. Tikrai ne visada stereotipijomis siekiama kokio nors poveikio aplinkai, tačiau tokie variantai taip pat pasitaiko.
Kaip ir kodėl per stereotipijas vengiama veiklos?
Tai būtų galima apibūdinti taip – „jei aš elgsiuosi tam tikru būdu, mane paliks ramybėje“. Noras būti paliktam ramybėje kyla dėl tam tikrų priežasčių, jas verta išsiaiškinti. Gal tai nerimas, per sudėtinga, nesuprantama ar nemaloni užduotis, naujovių baimė, neigiamos praeities patirtys, susijusios su panašia užduotimi ir t. t. Asmenims, kuriems būdingas patologinis reikalavimų vengimas, gali užtekti vien prašymo atlikti užduotį, kad juos užvaldytų nerimas ir tai būtų išreikšta emocijomis ar elgesiu, įskaitant stereotipijas. Kai kas tokį elgesį gali vadinti bandymu manipuliuoti, tačiau į tokį elgesį galima žiūrėti ir kaip į bandymą komunikuoti apie vidinę būseną.
Ar labai skiriasi autistiškų asmenų sensorinio elgesio, stereotipijų intensyvumas?
Taip, gali skirtis tiek judesių intensyvumu, tiek trukme. Vienam vaikui užteks pažiūrėti į besisukantį suktuką, t. y. vaizdinės stimuliacijos, ar judinti kojas po stalu, kad vėl galėtų susikaupti ir atlikti užduotis, o kitam gali reikėti sensorinės stimuliacijos valandų valandas vien tam, kad galėtų valdyti emocijas. Pastaruoju atveju viena stereotipija gali keisti kitą, toks elgesys tęstis net visą dieną, diena iš dienos.
Ar turėtume stabdyti savistimuliaciją?
Stabdyti reikėtų tais atvejais, kai tai kelia fizinę žalą pačiam autistiškam asmeniui, kitiems asmenims arba aplinkai. Jei tai, pavyzdžiui, galvos trankymas, odos draskymas, trankymas(is) į stiklą, kitų asmenų mušimas ir panašiai. Taip pat reikėtų atsižvelgti, ar toks elgesys trukdo mokytis, priimti informaciją. Tačiau negalima tiesiog uždrausti, tarsi atimti tokio elgesio. Dažnai uždraudus vienokias stereotipijas, išlenda naujos, kitokios. Jos gali būti pavojingesnės, labiau žalojančios.
Kartais stereotipijos sunkina socializacijos procesą. Kaip geriausia elgtis tokiu atveju?
Taip, autistiškam asmeniui pradėjus šokinėti, plasnoti, šūkauti aukštais tonais, aplinkiniai gali pradėti jo vengti arba replikuoti. Tokiais atvejais verta mokyti kontroliuoti tokį poreikį, jį atidėti vėlesniam laikui ar patenkinti prieš einant į kitą aplinką, mokyti stereotipiją pakeisti socialiai priimtinesne, bet suteikiančia tą patį pojūtį. Pasikartosiu, mes negalime tiesiog iš viso uždrausti tokio elgesio. Vieniems vaikams tai sekasi lengviau, o kitiems mokytis valdyti stereotipijas labai sudėtinga, juos tai gali varginti fiziškai ir emociškai.
Kodėl autistiškiems asmenims svarbu gauti tokių pojūčių?
Gaunami pojūčiai – visų mūsų raidos pagrindas nuo pat mažumės. Raidos sutrikimų turintys asmenys gali elgtis taip, kaip elgiasi jaunesni ar maži vaikai. Kai metukų mažylis nori viską griaužti, tai paprastai laikoma normaliu elgesiu, visai kas kita, jei taip elgiasi septynerių ar penkiolikos metų vaikas. Raidos sutrikimų turinčių asmenys kitaip suvokia pojūčius. Šie fiziologiniai pakitimai atsiranda kažkurioje grandinės vietoje: pajautimo signalo perdavimo į smegenis, suvokimo ir signalo perdavimo atgal kūnui, kad reaguotų. Gana dažnai būna sutrikęs kūno pozicijos erdvėje suvokimas. Gali būti pakitęs vienas ar keli pojūčiai. Dėl jau minėto perdavimo ar suvokimo sutrikimo kai kurie potyriai yra per stiprūs, dėl to nemalonūs, netgi skausmingi – jų vengiama, o kai kurie per silpni, dėl to jaučiamas fiziologinis stimuliavimo poreikis. Šių pojūčių potyris ar potyrio trūkumas autistiškam asmeniui gali kelti nerimą.
Jeigu tai poreikis, galbūt turėtume aiškintis, kaip efektyviau patenkinti tuos sensorinius poreikius?
Iš tikrųjų taip ir turėtume daryti. Stebėdami, ką vaikas daro, kada daro, atmetę galimas medicinines bei kitas priežastis, įsitikinę, kad jo elgesys patenkina sensorinį poreikį, turėtume sudaryti galimybes tuos pojūčius gauti efektyviai. Reikalinga sensorinė dieta, tai yra kasdien turėtume vaikui suteikti reikalingų pojūčių pagal jo individualius poreikius. Ji padėtų ne tik efektyviau gauti pojūčių, kurie trumpėtų, bet ir spręsti kitus su autizmu susijusius iššūkius, tokius kaip komunikacija, pasitikėjimas, valdyti emocijas ir pojūčių poreikį.
Ar Jūsų praktikoje yra buvę atvejų, kad vaikai stereotipijas išaugo?
Laikui bėgant jos paprastai keičiasi, gali mažėti intensyvumas, pobūdis, vienos išnyksta, kitų atsiranda, tačiau dažniausiai visiškai neišnyksta. Ne kartą teko susidurti su tuo, kai dėl vieno pojūčio kylančiam sensoriniam elgesiui išnykus, atsiranda stereotipija, susijusi su kitu pojūčiu. Taip pat metams bėgant dažnai gerėja suvokimas, kokiose vietose, kokiu laiku galima patenkinti tam tikrą pojūtį. Tarkime, visi žinome, kad nedera viešoje vietoje krapštyti nosies, bet galima tai daryti namie ir panašiai. Mažam tipinės raidos vaikui laikytis tokios taisyklės gali būti sudėtinga, jam augant vis gerėja gebėjimas valdytis, atidėti poreikį. Taip pat gerėja ir autistiškų asmenų suvokimas, kaip efektyviau, socialiai priimtinais būdais gauti tų pojūčių. Pavyzdžiui, plasnojimą gali pakeisti kumščio sugniaužimas ir riešo sukimas, žiedo sukiojimas kita ranka. Tačiau visa tai labai individualu.
Kas svarbiausia kalbant apie stereotipijas?
Pirmiausia reikia įsitikinti, ar jos nėra kitų sveikatos sutrikimų simptomas. Jei stereotipijos kyla iš biologinių ar emocinių poreikių, juos reikia užtikrinti. Būtina atsižvelgti į vaiko ypatumus, nes poreikiai ir jų priežastys labai skirtingi. Galiausiai padėti jam išmokti gyventi su tokiu kūnu, kokį jis turi.
Ačiū už pokalbį!
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/10-numeris/