Laura Valionienė, Eglė Tumasonienė 2020m.
Autizmo spektro sutrikimus dažnai lydi sensorinių pojūčių siekiantis elgesys. Smegenys siunčia signalus, kad trūksta tam tikrų pojūčių, ir asmuo ima jų siekti. Stereotipinis elgesys, arba savistimuliacija, neformaliai „stimai“ (angl. stimming), – tai įvairaus intensyvumo neįprasti veiksmai, tokie kaip šokinėjimas, supimasis, lingavimas, tapšnojimas, spygavimas ir pan. Sunerimę tėvai ir pedagogai dažnai nežino, kaip į tai reaguoti.
VšĮ Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutės“ ergoterapeutės Eglės Tumasonienės paprašėme paaiškinti, kodėl autistiškiems vaikams būdingas toks elgesys ir ką reikėtų daryti.
Autistiški asmenys savistimuliaciją prilygina tokiems biologiniams poreikiams kaip maistas ar miegas. Jų teigimu, patiriant per daug emocijų – ir teigiamų, ir neigiamų – toks elgesys mažina nerimą, normalizuoja emocinę būseną, padeda susikaupti, įsidėmėti informaciją, o kartais tai tiesiog malonu. „Aš manau, kad, jei sensorinis elgesys nekenkia tam asmeniui ir aplinkiniams, ji reikėtų ne stabdyti, o jį tikslingai nukreipti. Jei vaikas kasdien praleidžia daug laiko siekdamas tam tikrų pojūčių, tai gali trukdyti kitoms veikloms ir ugdymo procesui. Iš jo elgesio galima atpažinti sensorinį poreikį ir sąmoningai padėti gauti reikalingų stimulų“, – teigia E. Tumasonienė.
Kartais pasikartojantis, neįprastas elgesys gali išduoti neurologinius pakitimus, kuriems būtinos medicininės intervencijos ar kitokios terapijos. „Pasireiškus neįprastam elgesiui, visada verta pasitarti su neurologu ir išsiaiškinti, ar nėra kitų medicininių tokio elgesio priežasčių. Tai ypač svarbu, jei toks elgesys netikėtai atsirado arba labai sustiprėjo“, – atkreipia dėmesį E. Tumasonienė.
Vaikas nuolat šokinėja, taip pat mėgsta kuo aukščiau užsiropšti ir nušokti.
Dažniausiai tai vestibulinio aparato ir propriocepcijos sistemos stimuliavimo poreikio išraiška. Propriocepcijos sistema padeda suvokti savo kūno padėtį erdvėje. Daugiausia tokios informacijos smegenims perduodama iš sąnarių ir sausgyslių. Dažniausiai neįprastas elgesys pasireiškia ne tik šokinėjimu, bet ir kitomis raumenims ir sąnariams apkrovą duodančiomis veiklomis, pavyzdžiui, lipimu laiptais, vaikščiojimu ant pirštų galų, stipriai žingsniuojant, bėgiojant, tapšnojant objektus ir panašiai. Poreikį galima tikslingai nukreipti į kitas veiklas, kurios stimuliuotų sąnarius ir sausgysles. Gali padėti tokios priemonės kaip balansavimo lenta ar gimnastikos kamuolys, kūno kojinė, pasunkinta liemenė ar svareliai ant kojų ir rankų, taip pat specialus masažas, kai ritmingai spaudžiami sąnariai, stipriau masažuojami raumenys. Priklausomai nuo vaiko funkcionavimo lygio, reikėtų ieškoti sporto būrelių, kuriuose būtų apkraunami raumenys, pavyzdžiui, plaukimo, gimnastikos ar atletikos.
Šokinėjant taip pat stimuliuojamas regos pojūtis, tad vertėtų atkreipti dėmesį, ar nėra kitų neįprastų pomėgių, tokių kaip žiūrėjimas į veikiančią skalbyklę, ventiliatorių, paveikslų supimas ir panašiai. Šį poreikį galima išnaudoti sudominant įvairiais šviečiančiais, judančiais objektais.
Vaikas negali ramiai sėdėti mokyklos suole, nuolat stojasi, mataruoja kojomis.
Vieni norėdami įsidėmėti informaciją turi ją pamatyti, kitiems reikia išgirsti. O kai kuriems būtina judėti. Tokiam žmogui drausdami judėti labai pasunkiname jo mokymosi procesą.
Tai taip pat susiję su propriocepcija, todėl aktualūs prieš tai minėti pagalbos būdai. Vienos populiariausių – pasunkintos liemenės ir pagalvėlės, kurias tiesiog gali užsidėti ant kojų. Kai kuriose mokyklose leidžiama sėdėti ant gimnastikos kamuolio ar balansavimo kėdės. Balansinė lenta-pagalvėlė nekris į akis, o vaikui suteiks judesio pojūtį. Dar paprasčiau tarp kėdės kojų pririšti paprastą ar gimnastikoje naudojamą gumą – sėdėdamas ir ją kojomis tampydamas vaikas gaus jam reikalingų pojūčių.
Lauke vaikas gali nesustodamas bėgti kelias valandas.
Pirmiausia reikėtų užtikrinti saugumą. Jei vaikas linkęs ištraukti ranką jums iš delno ir bėgti, galbūt verta pamąstyti apie specialias apyrankes su spyruokle ar liemenę su dirželiu.
Kaip ir šokinėjimo atveju, tai propriocepcijos, vestibulinio aparato ir galimai regos stimuliacijos poreikis. Tikslingų pojūčių gali suteikti bėgimo takelis arba galima ieškoti uždarų žaidimo aikštelių, kuriose būtų saugu bėgti, lipti, čiuožti. Galbūt tėvai norėtų pradėti sportuoti ir bėgti kartu?
Judriems vaikams būtina sudaryti galimybes judėti. Prieš susikaupimo reikalaujančias veiklas netgi rekomenduojama pajudėti. Tik fizinis krūvis turi būti tikslingas ir ribotas, kad vaikas nepervargtų. Tinkamai atpažinus poreikius, juos pakeitus efektyvesniais, neretai galima sutrumpinti pojūčio tenkinimo laiką ir išvengti fizinio pervargimo.
Patirdamas stiprias emocijas vaikas plasnoja.
Šiuo atveju sensorinis poreikis pasireiškia kaip elgesys ir atsakas į emociją. Tai taip pat susiję su propriocepcijos pojūčiu. Jei plasnojimas netrunka valandų valandas, turėtume leisti tai daryti. Tiesiog vaikas taip išreiškia emocijas. Tarkim, ir pietiečiams natūralu rankų mostais reikšti emocijas. Taigi ne visose kultūrose tai socialiai nepriimtina. Suaugę išmokstame valdyti emocijas, bet vis tiek kartais pratrūkstame. Jei vaiko protrūkis nėra kenksmingas jam pačiam ar aplinkai, tai neturėtų būti draudžiama. Tačiau turėtų būti mokoma alternatyvių elgesio variantų, pavyzdžiui, kaip reikėtų ko nors paprašyti bei kaip kitaip galėtų išreikšti savo emocijas.
Naujoje aplinkoje vaikas viską stengiasi paliesti.
Kai kurie žmonės aplinką pažįsta liesdami, tai yra jų mokymosi būdas. Tai taktilikos pojūtis. Naudinga lavinti šį pojūtį leidžiant vaikui liesti skirtingas tekstūras. Dažnai tokį vaiką raminamai veikia glostymas.
Vaikas nuolat spygauja.
Tai gali būti klausos stimuliavimo poreikis, kai norisi tam tikrų dažnių. Taip pat tai gali būti savo balso stygų išbandymas, tam tikro balso stygų pojūčio ieškojimas. Tėvai ir specialistai dažnai pastebi, kad neretai tai susiję su emocine būsena, tarsi padeda nusiraminti patyrus tiek stiprių teigiamų, tiek neigiamų emocijų. Būtų naudinga sudaryti sąlygas tai daryti. Mokykloje galima išvesti į kitą patalpą, leisti išsispygauti, o grįžus tęsti veiklą. Tačiau vaikas gali pradėti tuo piktnaudžiauti. Naudinga išbandyti muzikos terapiją, tikslingai pažinti ritmą, patirti savo balsą. Verta mokyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis galima taip elgtis, kad nedera spygauti bet kur ir bet kada, taip pat užtikrinti galimybes gauti pageidaujamą pojūtį.
Vaiko dėmesį viešose erdvėse nuolat prikausto lempos.
Kartais pojūčio siekiantis elgesys gali būti dorojimosi su kitais dirgikliais būdas. Susitelkiant į kokį nors vieną pojūtį, šiuo atveju vizualinį, sumažinamas visų kitų dirgiklių ir juslių pojūtis. Tai gali būti vaiko būdas išvengti sensorinių perkrovų.
Jei tai reiškiasi ir namų aplinkoje, tai gali būti vizualinės stimuliacijos poreikis. Iš tikrųjų vizualinės stimuliacija gali reikštis įvairiai, kol kas nėra tiksliai žinoma, kaip veikia šio pojūčio poreikis ir jo patenkinimas.
Sėdėdamas vaikas linguoja, ir tai gali tęstis labai ilgai.
Jei atmetami kiti galimi organiniai sutrikimai, tuomet šis pojūtis labai susijęs su vestibulinio aparato stimuliavimu. Dažnai toks elgesys yra atsiribojimo būdas, reiškiantis: „Atstok, nedarysiu, nenoriu.“ Atliekant daugelį veiksmų ir veiklų neapsiribojama vienu pojūčiu. Lingavimas taip pat veikia ir propriocepcijos sistemą. Tokiam vaikui gali patikti suptis įvairiose sūpynėse, balansuoti ant įvairių paviršių, suptis hamake ar kokone, suktis aplink savo ašį. Verta reguliariai sudaryti galimybes užsiimti šias sistemas stimuliuojančiomis veiklomis. Tai neretai padeda raminti nervų sistemą. Kai kurie sunkiai pasisotina supdamiesi, todėl gali suptis daugybę valandų. Tokiais atvejais galima ieškoti kitų tinkamų veiklų.
Vaikas labai garsiai klausosi televizoriaus. Tai nervina kitus šeimos narius ir kaimynus.
Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar nėra klausos problemų, garsų dažnių suvokimo problemų. O gal taip vaikas siekia užgožti kitus garsus ar pojūčius? Garsas – ne tik klausos stimuliavimas, bet ir vibracija, kuri veikia kaulus ir raumenis. Galbūt siekiama būtent vibracijos pojūčio? Jei vis dėlto tai tiesiog noras klausytis garsiau, tuomet verta bandyti ausines. Taip pat reikėtų aiškinti, kada ir kiek galima per jas klausytis, kad tai netaptų nuolatine veikla. Geriau rinktis dideles ausines, uždengiančias ausis. Taip pat naudinga išbandyti muzikos terapiją, susipažinti su įvairiais instrumentais, jų garsais, mokytis pačiam juos sukelti. Žaisti garsų žaidimus, mokytis atpažinti garsus, suvokti, iš kur jie sklinda.
Vaikas viską graužia.
Jei tai prasideda staiga, verta patikrinti, ar sveiki dantys, o galbūt dygsta nauji ar kilo dantenų uždegimas. Jei nėra biologinių priežasčių ir tai tęsiasi ilgą laiką, tai gali būti burnos (oralinės) stimuliacijos poreikis. Dažnai tokie vaikai mėgsta valgyti kietą ir traškų maistą, nes jis labiau stimuliuoja. Yra specialių kramtukų, skirtų saugiai stimuliuoti burną. Taip pat tai gali būti susiję su poreikiu stimuliuoti tam tikrus veido ir kaklo srities raumenis. Tokiais atvejais gali padėti specialus masažas.
Kur kreiptis pagalbos?
Jei vaikui būdinga savistimuliacija, naudinga pirmiausia pasitarti su psichologu. Jis paaiškins, kokią funkciją toks elgesys atlieka, ir patars, kaip pakeisti aplinką, kad sumažėtų vaiko patiriamas nerimas, o kartu ir nerimo sukeliama savistimuliacija. Taip pat reikėtų kreiptis į neurologą ir sužinoti, ar nėra biologinių priežasčių. Kai atmetamos kitos priežastys, į sensoriką besigilinantis ergoterapeutas ar kitas specialistas gali parinkti būtent tam vaikui tinkamas veiklas ir jų dažnį.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/6-numeris/