Laura Valionienė, Dalia Vėlavičienė 2020m.
Psichikos sveikatos tema mūsų visuomenėje vis dar yra tabu, o psichikos sveikatos specialistų pagalba stigmatizuojama. Stigmatizavimo keliama baimė lemia visuomenėje atsirandančius mitus ir žinių trūkumą. Kaip rodo tėvų praktika, vis dar pasitaiko, kad netgi medikai žodžius „psichologas“ ir „psichiatras“ vartoja tarsi pakaitinius, nors šių dviejų specialybių atstovai skiriasi ir išsilavinimu, ir funkcijomis. Šeimoms, auginančioms autistiškus vaikus, tenka bendrauti su psichologais, psichoterapeutais ir psichiatrais. Paprašėme LSMUL Kauno klinikų gydytojos vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Vėlavičienės padėti geriau suprasti psichikos sveikatos specialistų ypatumus.
Psichikos sveikatos specialistų tipai
Psichologas – tai psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Pirmiausia baigiamos bendrojo profilio bakalauro studijos. Magistro studijos labiau specializuotos, pavyzdžiui, klinikinė psichologija, sveikatos psichologija, edukacinė psichologija, organizacinė psichologija, teisės psichologija ir kt. Jos suteikia gilesnes siauresnės psichologijos srities žinias. Nuo magistro studijų programos priklauso konkreti psichologo specializacija.
Medicinos psichologas – asmens sveikatos apsaugos sistemoje (poliklinikoje, psichikos sveikatos centre, krizių centre, raidos centre) dirbantis psichologas, baigęs klinikinės psichologijos ar sveikatos psichologijos studijas ir turintis medicinos psichologo spaudo numerį.
Taikydamas specialius testus psichologas tiria įvairius psichikos procesus (dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą), nustato asmenybės ir emocinius ypatumus, psichologinius sunkumus ir galias, psichikos sutrikimų simptomus ir požymius, sveikatos būklę veikiančius veiksnius. Tai vadinama psichodiagnostika arba psichologiniu įvertinimu.
Įtaręs psichikos ar kitą sveikatos sutrikimą, psichologas siunčia į konsultaciją pas psichiatrą ar vaikų ir paauglių psichiatrą (priklausomai nuo paciento amžiaus). Taip pat psichologas atlieka grupines arba individualias konsultacijas, kurios taikomos ne tik sutrikimams gydyti, bet ir psichologinėms problemoms spręsti.
Psichologas nėra gydytojas, todėl norint į jį kreiptis nereikia turėti diagnozės. Šis specialistas gali padėti rasti išeitį iš susidariusių sudėtingų gyvenimo situacijų, pasitikėti savo jėgomis, rasti vidinių resursų, pasijusti geriau.
Psichologai konsultuoja ir vaikus dėl patiriamų psichologinių sunkumų: emocijų, adaptacijos, bendravimo, mokymosi, elgesio, valgymo, miego, išgyvenant krizę, vartojant žalingas medžiagas, esant nesutarimams su tėvais.
Į psichologą reikėtų kreiptis, kai vaikui kyla bendravimo su suaugusiaisiais problemų, jei tėvams trūksta žinių, kaip bendrauti su paaugliu, jei nesilaikoma taisyklių ir nepavyksta to išspręsti. Tėvams gali kilti klausimų ir atžalos ankstyvoje vaikystėje, ypač kai sunku išlaikyti režimą (miego, maitinimo ir pan.), pasireiškia prieštaraujantis elgesys, neaišku, kaip ir kokias ribas reikėtų nubrėžti, kaip reaguoti į pykčio reakcijas. Neretai tai epizodinės reakcijos. Siekiant, kad jos netaptų rimtesne problema, svarbu laiku kreiptis į psichologą.
Psichoterapeutas – tai gydytojas (dažniausiai psichiatras) ar medicinos psichologas, turintis magistro laipsnį, papildomai baigęs tam tikras specialiąsias ilgalaikes ir universitetų patvirtintas psichoterapijos mokymo programas.
Psichoterapeutas problemas analizuoja giliau nei psichologas, remiasi psichoterapijos metodais, priklausomai nuo to, kokią psichoterapijos mokyklą yra baigęs. Tai gali būti psichodinaminė, kognityvinė elgesio ir kitos terapijos. Psichoterapija gali būti taikoma ir kaip psichikos sutrikimų gydymo metodas, ir kaip galimybė geriau pažinti save. Tai metodas, kai per pokalbį nagrinėjamos psichologinės sutrikimų priežastys, tarpasmeniniai santykiai, aplinkos suvokimas, elgesio modeliai, siekiant ilgai išliekančių kliento asmenybės pokyčių. Psichoterapeutui ne taip svarbu diagnozuoti ligą, svarbiau nustatyti žmogaus charakterio tipą, gebėjimą rasti vietą tarp kitų žmonių, tarp jų suvokti save. Psichoterapija yra tęstinis procesas, galintis trukti keletą metų ir ilgiau. Ji gali būti individuali arba grupinė.
Tiek psichiatras, tiek vaikų ir paauglių psichiatras – tai medicinos gydytojas, baigęs universitetines medicinos studijas (šešerių metų), per kurias įgyja įvairių medicinos sričių žinių, ir psichiatrijos arba vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą. Ir vienos, ir kitos specialybės rezidentūros studijų trukmė yra ketveri metai.
Psichiatras dirba su pacientais nuo 18 metų, vertina jų psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, skiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti, prireikus siunčia pas kitus specialistus.
Žmonės į psichiatrus kreipiasi dėl įvairių priežasčių: prislėgtos ar perdėtai pakilios nuotaikos, nerimo, adaptacijos sunkumų, beviltiškumo jausmo, baimių, panikos atakų, suvokimo sutrikimų, liguistų tikrovės neatitinkančių minčių, priklausomybių. Kai kuriais atvejais (kilus minčių negyventi, ketinimui nusižudyti, atsiradus neadekvačiam elgesiui, psichozėms) reikalinga skubi pagalba.
Vaikų ir paauglių psichiatras konsultuoja vaikus iki 18 metų, diagnozuoja vaikų ir paauglių raidos, psichikos ir elgesio sutrikimus bei būkles, nukreipia pacientą psichologiniam įvertinimui, skiria medikamentinį ir nemedikamentinį gydymus. Šie specialistai turi psichoterapijos žinių pagrindus, kitų terapijų pagrindus, dėl to gali padėti konkrečiam asmeniui parinkti tinkamiausią terapiją. Tam, kad nustatytų sutrikimą, vaikų ir paauglių psichiatrai gali skirti tyrimus, siųsti į konsultacijas pas kitus specialistus.
Vaikų ir paauglių psichiatro bei suaugusiųjų psichiatro skirtumai
Tėvai kartais nustemba, kad kreipiantis į psichiatrą dėl vaiko konsultacijos, siūloma kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą. Vaikų psichiatras, kaip ir kiti vaikų specialistai, konsultuoja vaikus nuo gimimo iki 18 metų. Vaikų ir paauglių psichiatras turi išmanyti vaiko raidos tarpsnių ypatumus, normą ir patologiją, šeimos tarpusavio ryšių svarbą vaiko emocinei savijautai. Sukakus 18 metų, gali konsultuoti toliau, kad baigtų gydymą arba nukreiptų pacientą į tolesnes suaugusiųjų psichiatro konsultacijas. Taigi, kai autistiškam asmeniui sukanka 18 metų, paprastai keičiasi jį konsultuojantis specialistas.
Vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūros bei suaugusiųjų rezidentūros programos skiriasi. Taip pat skiriasi vaikams taikomas gydymas ir kitos intervencijos. Anksčiau (iki 2003 m.) vaikų ir paauglių psichiatro specialybė būdavo įgyjama baigus tretinę vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą, po suaugusiųjų psichiatrijos rezidentūros. Dėl to dalis šiuo metu dirbančių specialistų konsultuoja ir vaikus, ir suaugusiuosius, nes turi dvi licencijas – psichiatro bei vaikų ir paauglių psichiatro.
Pagalba vaikui, įtariant raidos sutrikimą
Jei tėvams neramu dėl vaiko raidos, reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju. Esant įtarimų, kad raida sutrikusi, reikėtų kreiptis į vaikų neurologą arba vaikų ir paauglių psichiatrą. Jei vaikas nekalba, nors pagal amžių jau turėtų kalbėti, vėluoja atsisėsti, atsistoti, iš pradžių reikėtų kreiptis į vaikų neurologą. Kai yra Aspergerio sindromas ar lengvai išreikšti autizmo bruožai, neretai vaiko socialiniai sunkumai, autizmo simptomatika stipriau išryškėja pradėjus lankyti mokyklą. Kai nepavyksta prisitaikyti prie pokyčių ir aplinkos keliamų reikalavimų, gali pasireikšti nerimas, depresijos simptomai, elgesio problemos (impulsyvios reakcijos, agresyvus elgesys). Tokiu atveju reikėtų kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą.
Pagalbos į vaikų ir paauglių psichiatrus reikėtų kreiptis, kai:
- pasireiškia elgesio problemos ir kyla pavojus, kad vaikas susižalos pats arba sužalos kitus, išlieka agresyvaus ar autoagresyvaus elgesio epizodai;
- vyresnis nei 5–6 metų vaikas dėl judrumo ir impulsyvumo negeba susikaupti, kurį laiką pabūti ramiai, atlikti veiklų iki galo, patiria nesėkmių bendraudamas su kitais vaikais, sulaukia daug pastabų dėl elgesio;
- kyla mokymosi sunkumų, palyginti su to paties amžiaus vaikais, vėluoja kalbinė, pažintinių funkcijų raida;
- ryški nuotaikų kaita;
- vargina nerimas, panikos epizodai, įkyrios mintys ar veiksmai;
- vaikas ar paauglys skundžiasi, kad mato įvairius vaizdinius, arba tėvai tai įtaria;
- slegia bloga nuotaika;
- vaikas ar paauglys kalba apie beprasmybę, nenorą gyventi, save žaloja, yra atsiribojęs;
- yra mitybos pokyčių (ribojamas maistas, krenta svoris, būna persivalgymo epizodų);
- kai ženkliai krenta akademiniai pasiekimai;
- kai kyla įtarimų, kad vartojamos psichoaktyvios medžiagos.
Staigūs autistiško vaiko elgsenos pokyčiai
Deja, vis dar neretai pasitaiko, kad tiek tėvai, tiek kai kurie specialistai staigų vaiko elgesio ar emocinės būsenos pokytį vertina kaip autizmo sudedamąją dalį. Pavyzdžiui, jei vaikas vieną dieną pradeda trankyti galvą, nereikėtų į tai žiūrėti kaip į tiesiog autizmo paūmėjimą. Asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimą, dažnai negali verbaliai, t. y. žodžiu, ir netgi neverbaliai, t. y. parodyti, kad jiems ką nors skauda arba jie blogai jaučiasi. Tad pirmiausia tėvai turėtų įsitikinti, ar tai nėra fiziologinis sutrikimas. Jei elgesio pokytis yra staigus, reikėtų įsitikinti, kad vaikas nekarščiuoja, jam neskauda danties, jis nesusitrenkė, jam nėra uždegimo, vidurių užkietėjimo, kitų galimų skausmo šaltinių. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad dalis autistiškų vaikų turi aukštą skausmo slenkstį, dėl to traumos ir uždegimai gali likti nepastebėti. Jei yra įtarimų, kad tai ūmus, stiprus skausmas ar kita somatinė priežastis, reikėtų skubiai kreiptis į šeimos gydytoją ar skubios pagalbos skyrių.
Ką daryti, jei vis dar abejojate, į kurį specialistą kreiptis?
Psichologų Lietuvoje yra daugiau nei vaikų ir paauglių psichiatrų, tad jų paslaugos gali būti lengviau prieinamos. Jei vaikas sunkiai apsipranta darželyje ar mokykloje, kyla elgesio problemų, patiria mokymosi sunkumų, turi įvairių su mokykla susijusių baimių (tarkim, atsakinėti žodžiu ir pan.), bendravimo su bendraklasiais problemų, patiria patyčias, pirmiausia galima kreiptis į tos ugdymo įstaigos (darželio ar mokyklos) psichologą. Jei jis įžvelgs, kad problemos neatitinka jo kompetencijų, gali rekomenduoti kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą. Psichikos sveikatos centruose dirba medicinos psichologai, į kuriuos kreipiantis ne visada reikia psichiatro siuntimo. Taigi pirminę pagalbą galima gauti greičiau. Psichikos sveikatos centruose pirminės vaikų psichiatro paslaugos teikiamos be siuntimo (prisirašiusiems prie centro). Antro lygio vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijai reikalingas šeimos gydytojo ar kito gydytojo specialisto siuntimas.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/8-numeris/