Laura Valionienė, Elena Mickevičienė 2020m.
Ne paslaptis, kad autistiški žmonės dažnai patiria nerimą, turi socialinių sunkumų, kas antram sunkiau pažinti savo ir kitų asmenų emocijas. Viena iš terapijų, kuri gali būti naudinga daliai autistiškus vaikus auginančių šeimų, yra kognityvinė elgesio terapija. Daugiau apie ją paprašėme papasakoti vaikų psichologės, kognityvinės elgesio terapijos specialistės Elenos Mickevičienės.
Kas yra kognityvinė elgesio terapija?
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra moksliškai pagrįsta viena naujausių psichoterapijos rūšių. KET – tai psichosocialinės intervencijos mąstymo procesams keisti. KET siekia pažinti, kas yra racionalu ir iracionalu, t. y. keisti netinkamas mintis, įsitikinimus, požiūrius, interpretacijas. KET specialistai mano, kad mintis sukelia emociją, o jų rezultatas yra pasireiškiantis elgesys. Taigi koreguodami mintis tikimės, kad keisis emocija ir elgesys. Tai tarsi trikampis: mintys ir emocijos keičia elgesį, emocijos ir elgesys – mintis, o elgesys ir mintys – emocijas.
Šiuo metu pridedamas ketvirtas elementas – kūno pojūčiai.
Emocijos dažniausiai sukelia tam tikrus kūno pojūčius, pavyzdžiui, jausdami nerimą įsitempiame, sutrinka mūsų kvėpavimas. Manoma, kad keisdami kūno pojūčius galime keisti emocijas. Pavyzdžiui, sąmoningai ramiai kvėpuodami mažiname patiriamą nerimą.
Ko reikia norint sėkmingai taikyti KET?
Pirmiausia vaikas turi būti pasiekęs pakankamą kognityvinę brandą, t. y. kognityvinius įgūdžius: abstraktų mąstymą, gebėjimą apibūdinti tam tikrą situaciją. Pavyzdžiui, kai vaikui pateikiama tam tikra situacija arba jis pats ją papasakoja, jis turi gebėti ją analizuoti iš įvairių pusių. Reikalingi pakankami verbaliniai įgūdžiai. Jei vaikas jų neturi, gali būti naudojami piešiniai, kortelės. Būtini pakankami atminties įgūdžiai, kad galėtų atsiminti situaciją, tarsi į ją nusikelti, analizuoti, ieškoti sprendimų. Taip pat svarbu ne tik atsiminti, bet ir gebėti specialisto kabinete įgytą patirtį bei žinias perkelti į kasdienę aplinką. Svarbus ir gebėjimas įsitraukti į esamą veiklą, bendrauti, bendradarbiauti su specialistu, dalintis savo idėjomis, išgyvenimais. Svarbu, kad vaikas būtų motyvuotas, aktyvus proceso dalyvis. Turėtų gebėti pasakyti, ką jaučia, apie ką galvoja, kokius vaizdinius mato, kaip tam tikrose situacijose jaučiasi kūnas.
Kuo KET naudingas autistiškiems asmenims?
Autistiškiems vaikams neretai sunku apibūdinti savo jausmus ir suvokti aplinkinių emocijas, dažnai trūksta nuovokos apie socialinį gyvenimą. Pirmiausia terapeutas padeda pažinti įvairius jausmus, vėliau atpažinti savo jausmus ir pojūčius, galiausiai mokosi suvokti kitų žmonių jausmus, patiriamus įvairiose socialinėse situacijose. To mokoma per socialines istorijas. Išsiugdžius reikiamus įgūdžius, juos sujungus, galima toliau mokytis suvokimo, kaip tam tikroje situacijoje keisti elgesį, kad sumažėtų nemalonūs jausmai ar būtų išvengta nesusipratimų bendraujant. Taip atsiranda logika grįstas bendravimas su specialistu.
Jei vaikas neturi pakankamų kognityvinių įgūdžių, KET neįmanoma taikyti terapeuto kabinete. Tuomet taikomos tokios metodikos kaip ABA, „DIR Floortime“ ar kitos.
Apie 50 proc. autistiškų asmenų būdinga aleksitimija, t. y. sunkumai atpažįstant savo jausmus ir išgyvenimus. Kaip šiuo atveju gali padėti KET specialistas?
KET terapeutas atkreipia dėmesį ir padeda pažinti, kokie kūno pojūčiai siejasi su tam tikromis emocijomis. Kokia emocija jaučiama tam tikrose situacijose. Atpažįstama, kad susidūrus su tam tikra situacija ir patyrus tam tikrus pojūčius, tikėtina, kad pajutai ir atitinkamą emociją. Taip prasideda savo išgyvenimų, reakcijų, elgesio tam tikrose situacijose pažinimo menas, matai, kaip visa tai keičiasi. Taip pat svarbu pažinti, kada nekyla tam tikri pojūčiai ir emocijos. Geriau pažinus save, lengviau atpažinti kitų žmonių reakcijas ir išgyvenimus. Taip autistiškas asmuo gauna rinkinį įrankių, padedančių geriau jaustis, tinkamiau reaguoti įvairiais atvejais. Pavyzdžiui, „jei patiriu nerimą, galiu pritaikyti šiuos būdus su tuo tvarkytis <…> kadangi aplinkybės dabar yra tokios <…> geriausia rinktis vieną iš šių variantų <…>“. Autistiškiems asmenims pažinimas padeda logiškai susidėlioti galimus sprendimo būdus, ir tai dažnai efektyvu.
Nuo ko pradedama taikyti KET?
Dirbdama kabinete pirmiausia kuriu ryšį su vaiku. Man svarbiausia, ką jis išgyvena. Visada daug dėmesio skiriu anamnezei: kokia vaiko raida, kokios jo ankstesnės patirtys, ką jis išgyveno, kaip ir kokie įsitikinimai susikūrė jo mintyse, kas paskatino klaidingą mąstymą, suformavo tam tikrą elgesio algoritmą arba kodėl tam tikroje situacijoje kyla būtent tokios emocijos. Tuomet atsižvelgdama į vaiko individualybę ieškau būdų, kaip padėti jam kitaip pažvelgti į pasaulį, sumažinti patiriamas neigiamas emocijas, keisti netinkamą elgesį. Vaikui svarbu suprasti, kad jis gali gerai jaustis, kad jis yra saugus, kad jam pavyks, kad yra žmonių, kurie jį myli ir supranta. Autistiškiems asmenims tai ypač svarbu.
Ar KET visiškai nenaudinga, kai vaikas nepakankamai brandus kognityviniu požiūriu?
Jei kognityvinė branda nepakankama, kaip specialistė tokiam vaikui negaliu taikyti kognityvinės terapijos. Tačiau galima tėvus supažindinti, kaip formuojasi pagrindiniai įsitikinimai, nuostatos, kas vaikui sukelia nerimą ar sukuria tam tikrą elgesį. Tai padeda tėvams geriau suprasti aplinkos ir vaiko emocijų bei elgesio ryšį. O tuomet lengviau atrasti tinkamų sprendimų.
Kuo dar KET gali būti naudinga autistiško vaiko tėvams?
Kai tėvai supažindina su vaiko anamneze, suteikiu atgalinį ryšį. Tuomet jie tarsi kitaip pamato savo vaiką, geriau supranta, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi tam tikrose situacijose, kaip galėjo jaustis. Kita vertus, tėvų nerimo lygis taip pat sumažėja, nes jie pradeda suvokti, kad ne visas vaiko elgesys, jo pasiekimai yra vien jų elgesio rezultatas, kad jis taip pat atsineša tam tikrą savo dalį ir neabejotinai įtaką daro aplinka. Su KET principais geriau susipažinę tėvai patys kitaip bendrauja su vaiku, tikslingai mokosi valdyti savo emocijas, sąmoningai renka žodžius, komentarus, kad tam tikromis situacijomis galėtų pasiųsti vaikui kuo daugiau pozityvių žinučių. Kai vaikas turi iššūkių, tėvai taip pat dažnai iracionaliai galvoja apie vaiko auginimą, auklėjimą, ugdymą. Bendraudami su psichoterapeutu, taikančiu KET, jie taip pat kitaip pradeda vertinti savo mintis, išgyvenimus. Blogas mintis keičiant pozityviomis, gerėja vaiko ir tėvų bendravimo kokybė. Kai kada tėvai būna itin suinteresuoti, perima tam tikras strategijas ir tampa tarsi koterapeutais. Tokiais atvejais pagalba vaikui tampa labai efektyvi, nes pagalba gaunama ne tik kabinete, bet ir namie. Tėvams palengvėja, nes jie sulaukia nuolatinio palaikymo ir nebesijaučia vieni su jiems tenkančiais iššūkiais.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie baimės atsiradimo ir įveikimo schemą?
Dažnai tam tikra situacija į žmogaus patirtį įsirašo per tai, kaip buvo interpretuojama, kokias emocijas sukėlė. Vėliau susidūrus su panašiomis situacijomis, jau būna susidariusios tam tikros išankstinės nuostatos, emocinis fonas.
Pavyzdžiui, vaikas išsigąsta pamatyto šuns. Galimi du variantai: arba jis jau buvo išsigandęs anksčiau, arba yra susiformavęs kiek kitoks išankstinis suvokimas, dėl to taip reaguojama, net esant pirmajai patirčiai. Jei jis buvo išsigandęs anksčiau, susiformavo įsitikinimas, kad norint būti saugiam, reikia vengti šunų, laikytis atokiau. Smegenyse susikuria algoritmas, kaip reikia elgtis, kad būtum saugus. Susidūrus su šunimi, kūnas iškart reaguoja, kyla baimė, raumenys įsitempia, norisi bėgti, rėkti ar panašiai.
Kartais autistiški žmonės (ir ne tik) aplinką suvokia šiek tiek kitaip. Dėl tam tikrų priežasčių šauna mintis, kad tai nesaugu, kyla baimė. Pirmą kartą susidurdamas su šunimi, neturėdamas ankstesnės patirties, tiesiog kažkaip reaguoja. Tuomet kūnas reaguoja į patiriamas emocijas ir mintis. Jei norime, kad vaikas nebijotų šunų, turime ieškoti būdų, kaip jo emocijas padaryti malonias. Keisdami išgyvenimus, emocinį foną, galime keisti patirtį. Net jei anksčiau buvo stipri neigiama patirtis, pavyzdžiui, šuo buvo užpuolęs, galima pritaikyti tam tikrus žingsnelius ir sukurti naujas daug stipresnes malonias patirtis.
Jei norime, kad vaikas būtų atsargus su šunimis, tuomet sakome: „Taip, šuniukų reikia saugotis“, nukreipiame jo dėmesį ir emocijas taip, kad patirtis būtų adekvati, ne pernelyg stipri ir jis greitai atgautų vidinę pusiausvyrą.
Jūsų nuomone, ar galima baimę mažinti žaidimo forma, pavyzdžiui, naudojant pliušinį šunį? Ar kognityvinėje terapijoje taikomi tokie metodai?
KET taiko ekspozicijos metodą. Jis gali vykti ir vaizduotėje, ir realybėje. Jei vaikas labai bijo šunų, galima pasiimti pliušinį žaislą, kuris yra toli nuo realybės. Žaisdamas jis patiria malonumą, saugumą, jam nekyla ar nebekyla nemalonių emocijų. Kitas žingsnelis – žiūrėti šunų nuotraukas ir su vaiku įsivaizduoti, kokie šuniukai galėtų būti jo draugai, ką kartu galėtų veikti. Taip vaizduotėje būtų kuriama patirtis. Kai įsivaizduodamas vaikas patiria malonumą, pamažu galime pereiti į realų gyvenimą, pavyzdžiui, vaikščiodami iš didelio atstumo stebėti šunis. Jei matome, kad vaikui įdomu, jam nebekyla nerimas, einame arčiau. Galbūt pažįstami žmonės turi patikimą šunį, prie kurio galime prieiti visai arti, galbūt net paliesti, paduoti žaislą, pažaisti. Siekiame suformuoti įsitikinimą, kad „esu saugus, man smagu, nėra jokios grėsmės“. Tai daroma labai mažais žingsneliais ir per ilgą laiko tarpsnį.
Ar KET terapija gali padėti mažinti neigiamų socialinių patirčių įtaką, gerinti socialinius įgūdžius?
Labai priklauso nuo vaiko raidos. KET taikome socialinių įgūdžių gerinimo metodą. Galime tiek kalbėtis sudėtingomis temomis, tiek naudoti korteles, socialines istorijas. Analizuojame situacijas ir plečiame vaiko akiratį. Visa kita labai priklauso nuo terapeuto ir vaiko bendravimo. Patyriminis santykis gali megztis ir kabinete. Tačiau daug priklauso nuo terapeuto – ar jis nori kurti santykį. Jei psichoterapeutas gali nusileisti iki vaiko lygio, po truputį, taikydamas tam tikrus metodus, jis gali padėti jam pažinti įvairius bendravimo aspektus ir kartu padėti užaugti iki santykių analizės. Tuomet, manau, kabinete įgyta patirtis padės vaikui keisti santykius ir už kabineto durų. Kognityvinė elgesio terapija literatūroje paprastai įvardijama kaip trumpalaikė, trunkanti 12–16 seansų. Kai dirbu su autizmą ar kitų raidos sutrikimų turinčiais vaikais, mano taikoma terapija išsitęsia, nes man svarbiausia – santykis su vaiku, per kurį galėčiau padėti jam užaugti, suformuluoti reikiamus įgūdžius. Dažniausiai tai vyksta gana lėtai, bet viskas priklauso nuo konkretaus vaiko ypatumų.
Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia vaiko ir šeimos emocinei gerovei?
Manau, labai svarbus socialinis palaikymas. Taip pat racionaliai, pozityviai galvoti tiek apie save, tiek apie vaiką, tiek apie įvairias susidarančias situacijas. Labai svarbu rasti žmonių, kurie galėtų padrąsinti, sustiprinti, nes nuo mūsų jausenos priklauso ir mūsų mintys, elgesys bei sprendimai. Kai įsisukame į negatyvų ratą, dažnai pradedame matyti vien neigiamus dalykus, teigiamiems tiesiog nebelieka vietos. Todėl labai svarbu gebėti įžvelgti šviesiąsias puses, pozityvius dalykus, gebėti patiems kurti geras patirtis. Kai sunku, jokiu būdu negalima užsidaryti savyje ar tik šeimoje – reikėtų nebijoti ieškoti pagalbos. Svarbu nenuleisti rankų. Tikslingai dedant pastangas, daug dalykų galima pasukti pozityvia linkme.
Rekomenduojama literatūra:
B. Judith S. (2008). Kognityvinės terapijos pagrindai. Kaunas : Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija.
D. D. Burns (2013). Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija. Psichologija tau.
P. Stallard (2010). Teisingai mąstyk ir gerai jauskis. Leidėjas: Neuromedicinos institutas
A. Ellis (2006). Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti. Leidėjas: Dajalita
Claire A. B. Freeland, Jacqueline B. Toner (2018). Ką daryti, kai droviesi: vadovas vaikams, norintiems įveikti nerimą viešumoje. Leidėjas: Žmogaus studijų centras
C. A. B. Freeland, J. B. Toner (2017). Ką daryti, kai bijai suklysti: vadovas vaikams, norintiems įveikti perfekcionizmą. Leidėjas: Žmogaus studijų centras
D. Huebner (2017). Ką daryti, kai jaudiniesi per stipriai: vadovas vaikams, norintiems įveikti nerimą. Leidėjas: Žmogaus studijų centras
D. Huebner (2017). Ką daryti, kai pyksti: vadovas vaikams, norintiems suvaldyti pyktį. Leidėjas: Žmogaus studijų centras
M. McKay, M. Davis, P. Fanning (2011). Thoughts and Feelings: Taking Control of Your Moods and Your Life. Leidėjas: New Harbinger Publications
C. M. Kerns, P. Renno, J. J. Wood ir kiti (2017). Anxiety in Children and Adolescents with Autism Spectrum Disorder. Evidence-Based Assessment and Treatment. Leidėjas: Academic Press
A. Russell, A. Jassi, K. Johnston (2019). OCD and Autism: A Clinician’s Guide to Adapting CBT. Leidėjas: Jessica Kingsley Publishers
J. Halloran (2016). Coping Skills for Kids Workbook: Over 75 Coping Strategies to Help Kids Deal with Stress, Anxiety and Anger. Leidėjas: CreateSpace Independent Publishing Platform
V. D. Gibbs (2017). Self-Regulation and Mindfulness: Over 82 Exercises & Worksheets for Sensory Processing Disorder, ADHD, & Autism Spectrum Disorder. Leidėjas: Zaccheus Entertainment
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/7-numeris/