Laura Valionienė 2020m.
Dėl iššūkių keliančio vaiko elgesio – agresijos savo ar kitų atžvilgiu, daiktų niokojimo – tėvai ir specialistai neretai nuleidžia rankas ir griebiasi vaistų. Tačiau medikamentai pasižymi nemaloniu, kartais net pavojingu šalutiniu poveikiu, o ir ne visada veiksmingi. Tėvai ir pagalbos specialistai pasijunta tarsi patekę į aklavietę – be įrankių ir įgūdžių ieškoti kitokių sprendimo būdų.
Specialioji pedagogė Paulina Kuraitienė autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams ir jų šeimoms padeda daugiau nei dešimtmetį. Į ją dažnai kreipiasi šeimos, susiduriančios su vaikų elgesio problemomis, įskaitant tokį, kuris aplinkinių apibūdinamas kaip agresyvus. Specialistės paprašėme pasidalyti patirtimi, kaip šeimoms spręsti šią problemą.
Autistiškų asmenų bendruomenė rekomenduoja nevartoti termino „agresyvus elgesys“. Siūloma „iššūkių keliantis elgesys“ (angl. challenging behaviour) ar „krizinis elgesys“. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl svarbu tinkamai įvardyti elgesį?
Kai elgesį vadiname agresyviu, tarsi įvardijame sąmoningą to asmens sprendimą sužaloti kitą asmenį. Kai nagrinėjame autistiškų, kitų raidos sutrikimų turinčių žmonių elgesį, pastebime, kad tai nėra sąmoningas noras sužaloti kitą, veiksmai netgi gali būti nukreipti į save. Kai elgesį įvardijame kaip agresyvų, tarsi iš anksto nusipiešiame vaiką kaip sąmoningą agresorių, kurį reikia tramdyti. Svarbu įsigilinti į fiziologinę tokį elgesį lemiančią asmens būseną. Viduje vyksta labai intensyvūs procesai, kuriuos kiekvienas iš mūsų sunkiai ištvertume. Elgesys – tai komunikacijos forma. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai vaikas negali savęs išreikšti jokiomis komunikacijos priemonėmis. Mes ieškome tokio elgesio šaknų, ir tai gali tapti realia pagalba autistiškiems vaikams.
Būna, kad vaikas netinkamai elgiasi sąmoningai, suvokdamas savo veiksmus. Kaip atskirti?
Dr. Mona Delahooke labai daug pasakoja apie grubiai išskiriamus du elgesio tipus. Vienas vadinamas „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down behavior), antrasis – „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up behavior).
Elgesys „iš viršaus į apačią“ yra sąmoningas, generuojamas prefrontalinės smegenų dalies. Jis taip vadinamas, nes kyla viršutinėje smegenų dalyje, smegenų žievėje. Šį elgesį galime atskirti iš to, kad vaikas gali komunikuoti savo elgesio priežastis, jei komunikuoti negali, tuomet toks elgesys pasižymi gera kūno kontrole, labai tiksliais (nepadrikais) judesiais, atsipalaidavusia kūno kalba. Jį generuoja smegenų dalis, atsakinga už vykdomąsias funkcijas, todėl dažniausiai matome vaiką, kuris gali komunikuoti, gal net išreikšti, nusakyti savo elgesio priežastis ar su pagalba įvardyti norą, lemiantį tam tikrą elgesį. Paprastai kalbant, elgesyje ir komunikacijoje matome tam tikras logines jungtis.
Antrojo tipo elgesys „iš apačios į viršų“ yra instinktyvus, jis kyla iš fiziologinių kūno reakcijų, iš primityviųjų smegenų, t. y. smegenų pamato, atsakingo už mūsų išgyvenimą. Būtent toks yra naujagimių elgesys, visi jų siunčiami signalai generuojami išgyvenimo būsenos. Kartais šį elgesio tipą padeda suprasti verdančio vandens įvaizdis. Puodą su vandeniu pradėjus kaitinti, vanduo ima šilti, galiausiai burbuliuoti, kaupiasi garai. Jei ant šio burbuliuojančio puodo uždėtume kamštį, nuo garų jis iššautų. Dr. Danas Siegelis šį elgesį dar vadina „iššovusiais kamščiais“. Dažniausia būna pirminė priežastis, kuri „kaitina“ mūsų vidinę būseną. Nekeičiant situacijos, „iššauna kamščiai“. Tokią būseną patirti galime kiekvienas, kai kalbame ar darome tai, ko niekada nenorėtume padaryti ar sakyti, kai esame ramūs ir jaučiamės saugūs.
Elgesys „iš apačios į viršų“ yra ryškus, nes vaiko akys dažniausiai būna išplėstos, primerktos arba nerimastingai tiriančios aplinką. Dažnai matome sugniaužtus kumščius arba smarkiai įtemptus, ištiestus pirštus, įsitempusį kūną, tam tikrą kūno kontrolės praradimą – išriestą nugarą, kritimą ant žemės, grasinamą pozą, nukreiptą į kitus žmones, ar atsitrenkimą į aplinkoje esančius daiktus. Taip pat galime matyti intensyvią mimiką, plačiai išžiotą burną, girdėti spiegimą, nevaldomą juoką ar riksmus.
Autistiški vaikai neturi gebėjimo pastebėti taip subtiliai kintančių vidinių būsenų, kartais jos kinta labai staigiai ir dirgikliai mums atrodo per maži. Todėl ir atrodo, kad viskas prasidėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Siekiant, kad elgesys „iš apačios į viršų“ nedominuotų, labai svarbus santykis, koreguliacija ir saugumo jausmo stiprinimas. Šie elementai veikia per neurocepcinę sistemą.
Ką patartumėte daryti, jei vaikas aplinkinius skriaudžia sąmoningai?
Literatūroje teko skaityti istorijų apie vaikus, kurie žaloja aplinkinius apnikti „iš viršaus į apačią“ būsenos. Skaitant atvejo analizes visada išryškėdavo, kad vaikas taip elgiasi ne šiaip sau, o dėl patirtų trauminių patirčių, išgyvenimų. Tad grįžtame prie išgyvenamų jausmų ir jų priežasčių atpažinimo, supratimo ir santykio su savimi bei aplinka atkūrimo. Nesu sutikusi vaikų, kurie tiesiog šiaip, be jokių priežasčių pasižymėtų iššūkių keliančiu elgesiu. Tiesiog šios priežastys ne visada lengvai atrandamos.
Nuo ko pradėti bandant suprasti vaiką ir suteikiant jam tinkamą pagalbą?
Dažniausiai noras sužeisti kitą vis dėlto būna „reaktyvi“ vaiko būsena, kurią sukelia nesaugumo jausmas. Kai kurie vaikai dėl patiriamų raidos iššūkių, trauminių patirčių labai dažnai gali būti tokios gynybinės būsenos, o kartais ir nuolat.
Nuo vaiko raidos priklauso ir pasiūlymai. Beveik visada siūlau pirmiausia nuraminti vaiko nervų sistemą, padėti jam susigrąžinti maksimalias savo galimybes mąstyti. Tam padeda dr. Stepheno Porgeso polivagalinės teorijos įžvalgos, ypač jo aprašytoji neurocepcija – nesąmoningas mūsų smegenų gebėjimas nuskaityti aplinką, kitą žmogų ir suprasti, ar situacija yra saugi, ar ne. Saugumo jausmas labiausiai padeda susigrąžinti pusiausvyrą.
Kaip patartumėte elgtis įvykio vietoje po incidento?
Svarbu galvoti ir apie kitų asmenų saugumą, todėl dažnu atveju reikia vaiką patraukti iš įvykių epicentro. Svarbu likti šalia vaiko, taikant sensorines, santykio strategijas padėti jam grįžti į būseną, kai jis gali bent šiek tiek valdyti savo emocinę būseną (reguliaciją). Bet koks intensyvus vaiko sulaikymas, fiksacija dažnai veikia priešingai. Nervų sistema dar labiau įaudrinama, nesaugumo jausmas sustiprinamas.
Esu labai skeptiškai nusiteikusi prieš „minutės pertraukėles“, paliekant vaiką vieną (angl. time-out) – taip nesąmoningai jam siunčiame žinutę, kad sunkiausiomis savo gyvenimo situacijomis jis liks vienas. Juk dažniausiai tokio elgesio priežastis – savireguliacijos trūkumas. O žinome, kad ji vystosi tik iš santykio su žmogumi, kuris geba save reguliuoti net būdamas intensyviausios būsenos (koreguliacija). Būtina parengti specialistus – nežinodami, kaip dorotis, dažniausiai patys griebiamės gynybinių reakcijų, reaktyvių sprendimų, kurie ilgainiui problemas ne sprendžia, o tik jas gilina.
Minėjote „iššaunančius kamščius“. Kaip atpažinti, kas kaitina tą verdantį vandenį kasdienybėje?
Mąstant apie vaikus, turinčius raidos ypatumų, svarbu suprasti, kad kiekvienas jų turi tam tikrą jutiminį profilį. Labai rekomenduoju specialistams išsiaiškinti, kokiose situacijose vaikas patiria stipriausius išgyvenimus. Tam būtinas komandinis darbas su šeima. Bent minimalus vaiko individualus profilis padės pritaikyti aplinką, patirtis, kad netektų patirti gynybinės būsenos. Pamenu, dienos centre turėjome jautrios klausos vaiką. Salėje vykstant renginiui, pasirūpinome, kad vaikas galėtų jį stebėti už stiklinių durų kartu su asistentu, kuris aiškino spektaklį dviejų žodžių sakiniais, nes girdimasis suvokimas taip pat kėlė iššūkių (jautrumo garsui atveju taip pat galimos ir garsą izoliuojančios ausinės, ausinės su vaiko mėgstama muzika ir t. t.). Kartais „kaip visi“ nereiškia lygių galimybių – puikiai tą žinome. Todėl, jei iš tiesų norime vaikams sukurti vienodas galimybes išgyventi bendruomenines patirtis, turime pritaikyti aplinką.
Kaip atpažinti, kad artėja laikas, kai vaikas gali nebesivaldyti ir užgauti save ar aplinkinius?
Aiškūs signalai gali būti įsitempęs kūnas, sumažėjęs gebėjimas suprasti kalbą, sustiprėjęs save raminantis elgesys. Tai stiprūs ženklai, nurodantys, kad galime padėti vaikui grįžti į pusiausvyrą. Kaip minėjau, efektyviausia – santykis su kitu žmogumi, kuris tarsi pradeda koreguliaciją, pasitelkdamas žinias apie vaiko sensorinę sistemą. Taip pat tokie metodai kaip švelnus kalbėjimas, kartais tylus ritminis niūniavimas, ritminė motorinė patirtis gali greičiau sugrąžinti šią pusiausvyrą. Visa tai yra neurocepcijos elementai. Prieš „iššaunant kamščiams“ kiekvienas vaikas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, siunčia signalus, svarbu juos atpažinti, kad ir kokie subtilūs jie būtų, ir atskubėti vaikui į pagalbą.
Kokios gali būti nesąmoningo iššūkių keliančio elgesio priežastys?
Galime išskirti keturis ryškiausius tokio elgesio komunikacinius komponentus:
1. „Manęs nesupranta!“
Kartais vaikai tokiu elgesiu bando kažką pasakyti. Būsena, kai norime ką nors labai stipraus išreikšti, bet negalime, kiekvienam iš mūsų būtų be galo sudėtinga. Jei vaikas nėra įvaldęs kalbinių ar bendravimo technikų, bandydamas pasakyti ir jausdamas, kad negali arba kad jo nesupranta, gali mus sužeisti. Kartais vien negalėjimas pasakyti to, ką nori, matymas, kad aplinka negali suprasti jo norų ir poreikių, sukelia labai stiprias emocijas, reakcijas ir elgesį. Įeinama į reaktyvią būseną.
2. „Oho!“ – vaiko noras pamatyti mūsų reakciją ar tam tikrą elgesį.
Savo praktikoje, dirbdama su autistiškais, raidos sutrikimų turinčiais vaikais, tai matau gana retai, tačiau pasitaiko. Labai dažnai mūsų atsakas į intensyvų elgesį taip pat būna audringas, dėl to gali būti vizualiai įdomus. Suaugusiojo elgesys kai kuriais atvejais gali būti sąmoningai ar netgi nesąmoningai pageidaujamas dėl patiriamo efekto.
3. „Nebepakeliu!“ – sensoriniai iššūkiai.
Kartais intensyvų elgesį lemia mūsų nervų sistemos perkrova, smegenys nebepajėgia apdoroti informacijos, pojūčiais sklindančios iš aplinkos. Vienus vaikus tai priverčia atsiriboti nuo perkraunančio pasaulio ir susitelkti į vieną pojūtį, kuris jiems teikia malonumą. Kiti vis dėlto įeina į gynybinę būseną, nes pradeda išgyventi juos supantį pasaulį kaip realią grėsmę jų gerovei. Tai tik dar labiau drąsina atkreipti dėmesį į tokio elgesio priežastis, nes valdydami vien elgesį problemos nespręstume. Taip pat kartais toks intensyvus elgesys būna susijęs su vienos mūsų pojūčių sistemų stimuliavimu. Propriocepcija mums padeda geriau suvokti, kur kūnas yra erdvėje. Ją stimuliuodami siekiame atgauti kontrolę. Taip pat ji glaudžiai susijusi su raminančia mūsų nervų sistemos dalimi. Jei trenkiame ranka per kokį nors paviršių, gauname stiprų impulsą į raumenis, sąnarius, sausgysles. Taip tarsi smegenys gauna informaciją, kurioje vietoje yra ranka. Tada galiu su ja ką nors nuveikti, atgaunu kūno kontrolę. Vienoje Niujorko „DIR Floortime“ metodikos mokykloje buvo atvejis, kai prieš duodamas mokytojui „penkis“ vaikinas trenkdavo sau į galvą. Specialistai visaip bandė suprasti, kodėl jis sau trenkia. Galiausiai išsiaiškino, kad taip jis geriau pajunta, kur erdvėje yra jo ranka, ir tada gali duoti „penkis“.
4. „Man nesaugu!“ – bandymas gintis.
Jei vaikas trenkia mamai ar broliui, atrodytų, nuo ko čia gintis. Tačiau kartais tai yra vienintelis vaikui žinomas būdas, kaip sustabdyti kažką, kas jam kelia labai nemalonius jausmus, kurių jis negali valdyti. Gindamasis nuo tos būsenos, jis gali bandyti sustabdyti mūsų veiksmus, kurie jam atrodo grėsmingi. Vis dėlto vėl grįžtame prie to, kad tokį elgesį stimuliuoja nesaugumo būsena, kuri labiau yra autonominės nervų sistemos reakcija į aplinką nei jausmas. Reikia didelių pastangų, kad kiekvienas galėtume kontroliuoti šią reakciją, kartais tai neįmanoma vaikams, patiriantiems raidos iššūkių. Būtent dėl to svarbi mūsų pagalba, o ne jų atskyrimas, taip tik sustiprinant nesaugumo būseną.
Neretai tėvai iš mokyklos specialistų išgirsta: „Tvarkykitės su jo ar jos elgesiu“, o tėvai tikisi, kad mokyklos specialistai ras būdų, kaip išspręsti sudėtingas situacijas. Tad koks, Jūsų nuomone, yra tėvų ir specialistų vaidmuo ieškant sprendimų?
Geriausiai veikia komandinis darbas. Specialistai ir tėvai, surėmę pečius, gali labai daug nuveikti dėl vaiko, kuris dažnai išgyvena šias intensyvias situacijas. Tėvų meilė ir įžvalgumas, specialistų žinios, manau, gali suteikti daugiausia atsakymų apie konkretų vaiką. Emociškai tai labai sudėtinga artimųjų patirtis, labai tikiu, kad tuo metu negalime būti vieni – nei vaikai, nei tėvai. Todėl siūlau ieškoti galimybių, kurios padėtų į daugiausia iššūkių keliančias situacijas žvelgti kompleksiškai. Kiekvieno vaiko individualus sensorinis, raidos profilis paprastai duoda atsakymus, kurie gali padėti spręsti tokio elgesio priežastis konkrečiais atvejais. Dažniausiai vis dėlto grįžtame į vaiko saugumo jausmą, kaip fiziologinę būseną, kiekvienoje aplinkoje, kurioje jis būna. Tai labai meistriškai aprašė dr. Stephenas Porgesas, sukurdamas polivagalinę teoriją.
Taip pat kiekvienam vaikui labai svarbu būti emocinėje ir būdravimo pusiausvyroje.
Kiekvienas iš mūsų geriausiai mokomės, geriausiai bendraujame su aplinkiniais tuomet, kai jaučiamės gerai tiek fiziškai, tiek emociškai. Įprastos raidos vaikai lopšelyje-darželyje dar negeba kontroliuoti savo būsenų, bet sulaukę mokyklinio amžiaus dažniausiai jau būna įvaldę emocinę ir būdravimo savireguliaciją. Vaikams, turintiems raidos, emocijų ir elgesio sutrikimų, dažniausiai reikalinga aplinkos pagalba, kad galėtų pasiekti ir išlaikyti tinkamam bendravimui bei mokymuisi reikalingą būseną.
Dėkojame už pokalbį.
Rekomenduojama literatūra
1. Wild, K. (2020). Autistiško vaiko kasdiena, Leidėjas: UAB „Pasidarysiu pats“.
2. Shkedy, D., Sandoval-Norton, A. H., Cerniglia, L. (2019). Treating self-injurious behaviors in autism spectrum disorder, Cogent Psychology.
3. White, B., Anderson, L. (2016). Autistic Insights on Meltdowns, Aggression and Self-Injury, Prieiga internetu: http://www.thinkingautismguide.com/2016/11/autistic-insights-on-meltdowns.html
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/9-numeris/