Laura Valionienė 2020m.
Dažnai tėvai ir specialistai atkreipia dėmesį, kad autistiškam asmeniui emocinis nestabilumas kelia iššūkių tiek bendraujant, tiek siekiant akademinių žinių, tiek įgyjant gyvenimo įgūdžių. Šia svarbia tema kalbamės su specialiąja pedagoge, „DIR Floortime“ metodikos eksperte Paulina Kuraitiene, daugiau nei dešimtmetį padedančia autistiškiems asmenims.
Kas yra optimali emocinė pusiausvyra?
Optimalus smegenų budrumas, kurį dažnai išgyvename kaip emocinę pusiausvyrą, – tai mūsų smegenų gebėjimas įsileisti tiek išorinės stimuliacijos, kad liktume gana ramūs, bet neužmigtume atlikdami užduotį. Jos nuolat išlaiko šią tinkamo budrumo pusiausvyrą. Smegenų kamienas atlieka filtro funkciją ir padeda atpažinti, kurie aplinkos pojūčiai yra svarbūs, kurie nereikalingi, ir paskirsto informaciją po smegenis. Dėl to reaguojame į situaciją ir galime arba atsipalaiduoti, arba sutelkti dėmesį.
Kodėl tai svarbu kalbant apie autizmą?
Daugeliui asmenų, patiriančių tam tikrų raidos iššūkių, šis smegenų filtras gali neveikti pakankamai efektyviai. Kiekvienas esame patyrę sumenkusį smegenų pajėgumą filtruoti, pavyzdžiui, po triukšmingoje aplinkoje praleistos dienos vakare trokštame tylos. Jei tai neįmanoma, bet koks foninis garsas – šaldytuvo, tiksinčio laikrodžio, tyli muzika – trukdo suprasti kito žmogaus žodžius, mes tarsi nebepajėgiame išfiltruoti svarbiausio garso. Jei aplinka ir toliau išlieka triukšminga, gali sukilti nerimas, įsijungti „kovos“ sistema, siekianti sureguliuoti aplinkos dirgiklius.
Kartais labai intensyvus mūsų elgesys tėra ženklas, kad visais įmanomais būdais bandome grįžti į pusiausvyrą. Kitaip tariant, mūsų smegenys skatina kuo greičiau pabėgti iš situacijos arba bando susidoroti ir iškovoti aplinką, kurioje jos galėtų veikti. Minėta patirtis gali mums padėti suprasti spektrui priklausančius vaikus – dėl neveikiančios filtravimo sistemos jie jaučia didžiulį chaosą.
Skamba kaip daugumos autistiškų asmenų kasdienė būsena. Kodėl taip atsitinka?
Jei vaiko smegenys patiriamų pojūčių neskirsto ir juos visus priima kaip svarbią informaciją, galime tik įsivaizduoti, kokį bombardavimą patiria jo nervų sistema. Matome vaiką, kuris veikia raudonojoje zonoje – sudirgęs, lengvai įsiaudrinantis, išsiblaškęs, savo elgesiu tarsi kovojantis su aplinkiniu pasauliu. Galiausiai tokios užsitęsusios būsenos lemia intensyviausią emocinę patirtį. Smegenys tarsi nebesusidoroja su pusiausvyros grąžinimo užduotimi, ir visu pajėgumu įsijungia streso mechanizmas. Jei vaikas raudonojoje zonoje yra labai ilgai ir nesulaukia tinkamos pagalbos, jis atsiriboja arba susitelkia į malonų elgesį ar veiklą.
Vis dėlto dalis autizmo spektro vaikų tarsi atsijungę nuo aplinkos, menkai reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Kas vyksta tokiais atvejais?
Kartais smegenų kamienas informaciją filtruoja pernelyg gerai, palikdamas tik trupinėlius, kurių mums reikia, kad galėtume dalyvauti savo aplinkoje ir išsaugoti optimalų smegenų budrumą. Būdami tokios būsenos vaikai irgi elgiasi dvejopai. Vienu atveju smegenys visais įmanomais būdais skatina jaudrumą – vaikas daug laksto, juda, šokinėja, nes reikia didesnės stimuliacijos, kad pavyktų įsitraukti į aplinką, geriau suprasti, kas vyksta su kūnu ir aplinka. Kartais reguliacinė sistema būna itin išsiderinusi, todėl vaikai bando save stimuliuoti, kad taptų dėmesingesni, bet negalėdami efektyviai valdyti proceso gali perstimuliuoti ir išderinti nervų sistemą. Bandydami tokius vaikus pasodinti ramiai, bet nesuteikdami sensorinio pagrindo, jų nervų sistemai galime sukelti didžiulį nerimą.
Kartais matome labai pasyvius vaikus, kurių reguliacinė sistema nesugeba jiems padėti įeiti į žaliąją zoną. Kiekvienu atveju, pažindami vaiką, suprasdami jo elgesį kaip komunikaciją, pamatome, kaip galime jam padėti.
Į ką atsižvelgti siekiant padėti vaikui išlikti žaliojoje pusiausvyros zonoje?
Sakyčiau, vaiko individualus profilis turėtų mums sufleruoti, kaip su juo būti, kaip kalbėti, kad padėtume jo reguliacijai, kada svarbu sukurti saugumo jausmą naudojant sensorines priemones ir polivagalinės teorijos įžvalgas.
Sensorika, tai yra vaiko pojūčių sistema, ir Jūsų minėti aspektai susipynę. Kaip naudojant sensorinius elementus pasiekti ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą?
Pirmiausia būtina sensorinė dieta, tai yra kasdienė tikslinė sensorinė apkrova, persmelkianti bet kokią vaiko veiklą ir mūsų bendravimą su juo. Kad suprastume, ko reikia konkrečiam vaikui, dažniausiai stebime jo elgesį. Ar jis stimuliuojasi judesiu, garsinėmis vokalizacijomis, motorine ar vizualine veikla, vestibuliniu ar propriocepciniu pojūčiais? Kaip jaučiasi po to? Kokiose situacijose konkretūs reguliaciniai veiksmai suaktyvėja, po kokios veiklos jis jaučiasi aktyvus, nuotaikingas ar ramus ir labai ramus? Kokiose situacijose vaikas geriausiai įsitraukia?
Sensoriniai elementai tinkami ir aktyvinti, ir raminti?
Pusiausvyrą visada sulyginu su vaiko vidiniu ritmu. Kaip muzikoje – jei vaiko vidinis ritmas per lėtas (mėlynoji zona), su juo negalime atlikti bendro kūrinio, tai yra kurti santykio, įsitraukti į bendrą veiklą, jam sunku suprasti, kas vyksta aplinkui. Turime atrasti, kas padėtų tą vidinį ritmą pagreitinti – koks bendravimo būdas, kokie pojūčiai, konkretus jų intensyvumas ir kiekis. Lygiai taip pat, jei vidinis ritmas per greitas (raudonoji zona), turime padėti vaikui nurimti – išsiaiškinti, kokie jo pojūčiai, koks jų kiekis, intensyvumas, kalbėjimas, bendravimo būdas sumažina nerimą, vidinį ritmą ir padeda grįžti į pusiausvyrą. Pavyzdžiui, dažniausiai propriocepcinės sistemos stimuliavimas ramina, o taktilinės sistemos – aktyvina. Tačiau beveik kiekvienas pojūtis gali ir raminti, ir aktyvinti. Visada svarbu išsiaiškinti individualius vaiko poreikius. Stebėdami vaiką, jo elgesį, apie tai kalbėdamiesi su terapeutais, pasitelkdami ergoterapijos žinias galime suprasti, kada jo smegenys yra optimalaus budrumo.
Ar visa tai sukuria laikiną poveikį – valandai, dienai, ar tinkama pagalba suteikia ilgalaikius pokyčius?
Ryšio kūrimas su vaiku atsižvelgiant į jo individualų sensorinį, kalbinį, motorinį profilį gali keisti smegenis. Kartu keičiasi ir vaiko gebėjimas išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kuri tokia reikalinga mūsų raidai. Tai ilgalaikis pokytis.
Daugybė lektorių, knygų, studijų pabrėžia neigiamą nerimo įtaką autistiškiems asmenims ir jų gebėjimui funkcionuoti aplinkoje. Autistiški suaugusieji daug kalba apie sensorinių potyrių sukuriamą nerimą. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šių aspektų sąsajas su gebėjimu likti optimalioje žaliojoje zonoje?
Autistiškų asmenų reguliacinė sistema dažniausiai būna sutrikusi dėl neurologinių pakitimų. Todėl jiems sunku išlaikyti optimalią visų juslių pusiausvyrą ir jaudrumą informacijai iš aplinkos, dažnai jie yra įsitempę, jų kūnas tarsi pasiruošęs reaguoti į grėsmę. Matome, kaip kartais vaikai visais įmanomais būdais bando išvengti jutiminės perkrovos ar situacijos, kurioje tikėtina emocinė perkrova, patirčių, kurios viršytų jų reguliacinius gebėjimus. Taip kyla sensorinių ypatumų kuriamas nerimas. Būtent tokia būsena neleidžia mūsų kūnui patirti fiziologinio saugumo jausmo, kuris būtinas, jei norime gebėti mokytis ir integruoti gautas žinias. Todėl vėl grįžtame prie pagalbos vaikui jaustis saugiam fiziologine prasme.
Kas yra polivagalinė teorija?
Mums visiems saugumo poreikis yra labai intuityvus ir pamatinis poreikis. Kai sakome „saugus vaikas“, nekalbame tik apie pavalgiusį, nemušamą, galimybę mokytis turintį vaiką. Polivagalinė teorija sufleruoja daug svarbesnį vaikų ugdymo apibrėžimą. Ši Stepheno W. Porgeso teorija pabrėžia saugumą, kaip fiziologinę mūsų kūno būseną. Saugumas – tai pojūtis, kad esu saugus, o ne grėsmės pašalinimas.
Nuostabus saugumo termino apibrėžimas! Dėl ko tai svarbu?
Tinkama nervų sistemos pusiausvyra padeda mums suprasti supantį pasaulį, pamatyti šalia esančius žmones, suprasti tai, ką jie sako, ir jiems atsakyti. Jei jaučiuosi saugus, tarsi išsiskleidžiu – galiu pats patirti ir kitiems išreikšti savo tikruosius gebėjimus. Tai būsena, kurioje įprastai gimsta idėjos, norai, kyla mintys. Galime įsivaizduoti, kaip nuolat atakuojama mūsų nervų sistema, jei paprastą garsą suvokiu kaip grėsmę, nes mano smegenys jį fiksuoja itin jautriai. Todėl raidos iššūkių kontekste saugumo jausmas, kaip fiziologinė būsena, nėra toks natūralus, kokio norėtume. Būtent ši būsena sukuria optimalų jaudrumą, emocinę pusiausvyrą.
O kas yra neurocepcija?
Neurocepcija yra polivagalinės teorijos dalis, paaiškinanti konkrečią, nesąmoningą smegenų funkciją, padedančią mums išvengti pavojaus. Neurocepcija – tai smegenų gebėjimas atpažinti išorėje esančius signalus, reiškiančius arba saugumą, arba pavojų, arba grėsmę gyvybei. Dažniausiai jos nepastebime, tai vyksta automatiškai, tačiau geriau pastebime tai, ką neurocepcija stimuliuoja – mūsų autonominės nervų sistemos atsaką, pasireiškiantį per fiziologinį atsaką. Neurocepcija užfiksuoja pavojų, pagreitėja širdies ritmas, padažnėja kvėpavimas, o kartais tiesiog kyla vidinė intuicija „kažkas negerai“. Taigi neurocepcija mus tarsi staigiai perorientuoja iš atsipalaidavimo būsenos į gynybinę, jei aplinkoje aptinkamas pavojus. Jei turiu jautrią klausą, ji staigiai paskatina mano kūną bėgti ar bent įsitempti ir protestuoti pamačius, kad kartu su mama judu į prekybos centrą, kuriame anksčiau patyriau sunkiai pakeliamą garsą. Kartais tėvai sako: „Mano vaikas nieko nesupranta.“ Iš tiesų kalbėdami apie neurocepciją kalbame apie emocinę atmintį ir stiprią fiziologinę patirtį, o tam „mąstančių“ smegenų nereikia. Įsivaizduokime, kiek tokių situacijų savo emocinėje atmintyje saugo vaikai, turintys raidos iššūkių, ir kils mažiau klausimų dėl jų elgesio. Neurocepcija mums padeda išgyventi. Santykio ir ryšio kontekste būtent ši sistema mums padeda po truputį įgauti gebėjimą save reguliuoti dėl šalia esančio žmogaus reakcijų.
Ar galime sakyti, kad autizmo iššūkiai susiję su neurocepcijos sutrikimu?
Taip, numanoma, kad neuroįvairovės kontekste kylantys iššūkiai gali būti susiję su neurocepcijos disfunkcija. Pirmiausia mūsų neurocepcija fiksuoja mums saugią aplinką, o tai skatina kūno atsipalaidavimą. Dėl polivagalinės teorijos suprantame, kad mūsų gebėjimas kurti ryšį su pasauliu glaudžiai susijęs su neurocepcijos žinia mūsų kūnui – „situacija ar aplinka yra saugi, kitas žmogus nekelia grėsmės“. Santykis su artimu žmogumi labai susijęs su mūsų reguliaciniais procesais, kurie dažnai ir yra autistiškų vaikų iššūkis. Pirmiausia sensorinė dieta, paskui labai nuoseklus santykio kūrimas, saugumo jausmo stimuliavimas vaikų nervų sistemai gali grąžinti pusiausvyrą – tai padeda jiems atsiskleisti ir pasireikšti jų gebėjimams, vaikai grįžta į žaliąją zoną – optimalų jaudrumą, saugumą. Kaip matome, tai neatsiejama nuo gebėjimo mokytis.
Ačiū už pokalbį!
Rekomenduojama literatūra
Delahooke, M. (2019). Beyond Behaviors: Using Brain Science and Compassion to Understand and Solve Children’s Behavioral Challenges. Pesi.
Greenspan, S. I. (1998). The Child With Special Needs: Encouraging Intellectual and Emotional Growth. Reading, MA: Da Capo Press Inc.
Nason, B. (2014). Autism Discussion Page on Anxiety, Behavior, School, and Parenting Strategies: A Toolbox for Helping Children with Autism Feel Safe, Accepted, and Competent. London: Jessica Kingsley Publishers.
Porges, S. (2014). The Pocket Guide to The Polyvagal Theory: The Transformative Power of Feeling Safe. New York: WW Norton & Co.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/10-numeris/