Laura Valionienė, Toma Malvice 2020m.
Ne viena šeima susiduria su iššūkiais, spręsdama autistiško vaiko tualeto reikalus. Dažnai apima neviltis, o dar giminės ar specialistai tarsteli, kad tėvai nesistengia. Mokykloje, net specialiojoje, dėl šio nesusiformavusio įgūdžio taip pat kyla problemų. Tėvams dažnai nejauku kreiptis pagalbos, nes visuomenėje tualeto reikalai yra tarsi tabu. O ir specialistui, nepakankamai gerai išmanančiam autizmo specifiką, sunku duoti tinkamų patarimų. Šia svarbia, bet neretai nutylima tema kalbamės su Kauno Prano Daunio ugdymo centro psichologe Toma Malvice.
Pasiruošimas mokytis naudotis tualetu
Dažnai įvardijami 4 įgūdžiai, būtini mokantis naudotis tualetu:
- Gebėjimas suprasti ir kokiu nors būdu pasakyti ar parodyti, kad kelnytės šlapios, nemalonu.
- Gebėjimas įvykdyti instrukciją „atsisėsk ant tualeto ar puoduko“.
- Tuštinimasis panašiu laiku – galima sekti ir būtent tuo metu sodinti ant klozeto.
- Vaikas turėtų gebėti bent valandą sulaikyti šlapimą ir likti sausas.
Jei vaikas negeba pasakyti ar nepastebi, kad jo kelnytės šlapios, žaidžiama su temperatūromis ir pojūčiais, pvz., šilta–šalta, šlapia–sausa ir pan. Tai taktilinių pojūčių atpažinimas ir pagal galimybes įvardijimas. Taip pat reikėtų įvardyti, kas nutinka kelnytėms.
Kartais tėvai neskuba atsisakyti sauskelnių, tačiau jų atsisakymas yra viena svarbiausių sąlygų norint, kad vaikas pajustų, kas vyksta.
Įprastai vaikai, norėdami į tualetą, siunčia ne tik verbalinius signalus, bet ir trina kojytes vieną į kitą, strikinėja. Autistiški vaikai kartais siunčia kitokius signalus: daugiau išsireiškia garsais, šokinėja, o gal kaip tik sustingsta, užsisvajoja. Vyresni vaikai gali bandyti slėptis, pavyzdžiui, už stalo ar lovos, atsitraukti nuo šeimos, kad jiems niekas netrukdytų. Tokie signalai rodo, kad vaikas jaučia, jog tuoj tuoj tuštinsis ar šlapinsis. Pastebėjus šiuos ženklus, reikėtų jautriai, bet užtikrintai pasiūlyti eiti į tualetą ar sėsti ant puoduko.
Mokymas naudotis tualetu
4 pagrindinės strategijos, padedančios autistiškiems vaikams mokytis naudotis tualetu:
1. Vaizdinė pagalba. Tai seka veiksmų, kurie turėtų būti atliekami tualete. Kartais pasitaiko, kad vaikas tiesiog nežino ir nesupranta, ką turėtų daryti, nuo ko pradėti. Jei problema yra būtent veiksmų sekos nežinojimas, gali padėti sudėliota vaizdinė schema.
Galima naudoti laikmatį, nurodantį, kiek laiko reikės pasėdėti tualete.
Išmėginkite tvarkaraštį, grafiką, kuriame būtų žymima, kada einama į tualetą, kada vėl reikės eiti. Įvairios metodikos rekomenduoja skirtingus laiko tarpsnius, kada reikėtų sėsti ant klozeto.
Pavyzdžiui, galima nusistatyti priminimus ir pasigirdus melodijai žingsniuoti į tualetą, ten atlikti visą veiksmų seką, stebėti laikmatį, kiek dar teks pasėdėti. Visa tai turėtų būti daroma lengvai, žaismingai, be įtampos.
2. Paskatinimai ir apdovanojimai. Gali būti socialiniai, koks nors užkandis, žetonų sistema, mėgstama veikla, „duok penkis“, nykštys į viršų ir pan. Tokie paskatinimai transliuoja lūkestį ir padeda vaikui suprasti, ko mes iš jo tikimės. Tačiau tam tikrą paskatinimą ar paskatinimus reikia taikyti tik mokant naudotis tualetu. Jei vaikui tinka vienintelis paskatinimas, tuomet galima ir jį pasitelkti. Tačiau tokiu atveju vaikas, kad gautų tai, ko nori, gali pradėti daryti tai, kas jam lengviau. Tarkim, atlikti daugiau užduotėlių, bet neiti į tualetą, nes ten jam galbūt nemalonu, nepatogu ar pan.
3. Socialinės istorijos. Svarbu, kad naudojami paveikslėliai ir juos apibūdinantys žodžiai vaikui būtų suprantami. Žinoma, žodinės socialinės istorijos geriausiai veikia, kai vaikas moka skaityti.
4. Videofilmukai. Kai kurie vaikai situaciją geriau suvokia, kai ją mato filmuotoje medžiagoje. Internete anglų kalba galima rasti filmukų, kuriuose gana struktūruotai pateikiamos tualeto pamokos. Galima patiems kurti videofilmukus, tarkim, kaip vaiko mėgstami žaisliukai „eina“ į tualetą, ir juos vis peržiūrėti.
Autistiškiems vaikams sunkiau išmokti naudotis tualetu
Nemažai autistiškų vaikų turi įvairių medicininių problemų: šlapimo takų uždegimų, šlapimo nelaikymą, vidurių užkietėjimą ar laisvus vidurius. Retai, bet pasitaiko per ilgas žarnynas. Tokiu atveju nejaučiamas noras tuštintis, suvirškintas maistas užsistovi žarnyne. Šis sutrikimas nėra dažnas ar būdingas autizmui.
Ne paslaptis, kad autistiškų vaikų mityba dažnai yra skurdi. Dėl to nukenčia virškinimas, sunkiau tuštinamasi. Alergijos maistui sukelia vidurių užkietėjimą arba priešingai – viduriavimą. Skysčių ir skaidulinių maisto medžiagų trūkumas taip pat gali sukelti vidurių užkietėjimą.
Kartais vaikas tiesiog neturi įgūdžio. Galbūt jis niekada nebuvo mokomas, įprasti metodai netiko, ir šeima nuleido rankas. Vėliau susiformuoja įprotis tuštintis ir šlapintis į sauskelnes. Autistiškam asmeniui pokyčiai gali būti itin nemalonūs, baugūs ar net skausmingi. Net jei vaikas jau gebėtų naudotis tualetu, pokyčių baimė gali trukdyti formuotis naujam įgūdžiui.
Kartais vaikai bijo tuštintis, valytis ir visko, kas susiję su tualetu, nes jiems atrodo, kad tai yra kažkas labai nešvaraus. Kaip vaikai bijo susitepti įprastomis piešimo priemonėmis, maisto produktais ir pan., taip būgštauja ir tualete.
Tualeto įgūdžių formavimo sunkumai būna susiję su hipo- arba hiperjautrumu. Vaikas gali nejausti, kad šlapia, šalta, šilta – tai hipojautri taktilika. Tokiu atveju nemalonu sėdėti ant šalto tualeto dangčio, kojas galbūt dirgina per šiurkštus kilimėlis ir pan. Hiperjautriam vaikui gali būti nepakeliamas pats išmatų išstūmimo procesas. Arba priešingai – jo nejaučia, todėl šlapinasi ar tuštinasi dažnai ir po truputį. Tai interocepcijos pojūčio pakitimai. Vaikas gali užlaikyti išmatas ir (ar) šlapimą, siekdamas sau pačiam įdomaus pojūčio.
Dėl jautrumo kvapams – biologiniams ar įvairių kvapiklių, valymo priemonių – tualetas gali virsti labai nemalonia vieta. O gal baugina garsai? Tualetas dažniausiai yra neįprastos akustikos maža erdvė. Išmatų kritimas į vandenį kelia specifinį garsą ir pojūtį, kuris kai kuriems vaikams gali būti nemalonus. Patalpos apšvietimas, blizgios plytelės, spalvos gali dirginti regą, dėl to tualeto patalpa vaikui tampa nemaloni ir norisi jos vengti.
Neigiamos patirtys. Kai dėl vidurių užkietėjimo ar patirto uždegimo procesas buvo nemalonus, ateityje gamtiniai reikalai gali kelti baimę ir nerimą. Tačiau kartais viso to nebūtina patirti pačiam – užtenka pamatyti skausmingai dėl vidurių užkietėjimo besituštinantį brolį ar sesę. Autistiškam vaikui gali užsifiksuoti, kad tai yra kažkas blogo, skausmingo, ir pradeda vengti visko, kas susiję su tualetu. Sergant žarnyno virusais, tokiais kaip rotavirusas ar norovirusas ir pan., dažniau tuštinamasi, ir tai gali būti nemalonu. O neigiama patirtis neretai sukelia baimę.
Galimi problemų sprendimai:
- Būtina suprasti, kas konkrečiai trukdo vaikui išmokti naudotis tualetu. Jei priežastys yra sensorinės, reikėtų keisti aplinką ir procesą taip, kad atitiktų vaiko sensorinius poreikius.
- Jei trukdo per ryški šviesa, galima jos nejungti, keisti lemputę, įjungti spalvotą ir pan.
- Jei dirgina nemalonūs kvapai, reikėtų ieškoti malonių ar neutralaus kvapo priemonių, leisti kvapą išsirinkti pačiam.
- Jei trukdo šaltos grindys, galima patiesti kilimėlį. Jei jis nemalonus – ieškoti kitokio.
- Jei nemaloni šalta klozeto sėdynė, galima uždėti paminkštinimą, įsigyti elektrinę šildomą sėdynę. Jei baugu įkristi, derėtų išmėginti vaikišką unitazo sėdynę.
- Jei vaiką baugina nuleidžiamas vanduo, jį galima nuleisti vaikui išėjus arba įspėjus: „Dabar nuleisime vandenį.“
- Jei matote, kad vaikas bijo, būtina išsiaiškinti, kas jį baugina, o tuomet sistemingai rodyti, jog tualetas nėra tokia baugi vieta, kaip jam atrodė.
- Jei sunku atsisakyti sauskelnių, alternatyva gali būti daugkartinės sauskelnės. Jos yra plaunamos, nesugeria drėgmės taip greitai kaip vienkartinės, ir vaikas ją jaučia. Šioks toks diskomfortas gali paskatinti vaiką pagalvoti: „Gal vis dėlto apsimoka paklausyti, ką tėvai šneka.“
- Jei vaikas turi kalbos sutrikimą, tualetą reikėtų įvardyti viena fraze ar žodžiu. Frazė ir jos ilgis turi atitikti vaiko kalbos suvokimo lygį. Svarbu, kad nebūtų daug skirtingų frazių, pavyzdžiui, „bėgam siusiuko“, „einam daryti kaku“, „einam sėsti ant klozeto“ ir pan.
- Kai kuriems vaikams reikia aiškiai įvardyti, ko tikimės. Pavyzdžiui, atėjus į tualetą, gali reikėti pasakyti: „Sėskis ant klozeto ir daryk siusiuką“, nes kitaip jis tiesiog nežinos, ką daryti.
- Jei siekiama nugalėti tualeto baimę, ypač jei ji atsirado po užkietėjusių vidurių, padeda žaidimas su įvairiomis minkštomis masėmis: krakmolo mase, moliu, modelinu. Pradeda veikti tiek sensorika, tiek pasąmoningi procesai. Jei vaikas jautrus lietimui, iš pradžių pasiūlykite liesti ne ranka, o šaukšteliu, pagaliuku.
- Ramybė ir pozityvumas. Tai vieni svarbiausių mokymo elementų siekiant šio tikslo. Valgymas ir šalinimas yra du procesai, kuriems įtampa itin kenkia, tad tokiomis sąlygomis progreso tikėtis neverta. Vaiko negalima spausti, moralizuoti, barti, jei padarė į kelnytes. Jei pavyksta nueiti į tualetą ir bent atsisėsti – tai jau didelio (ir išreikšto!) džiaugsmo vertas įvykis. Savo reakcija parodome, kaip gerai jis padarė. Autistiški vaikai neretai turi sunkumų suprasti kitų asmenų jausmus, tačiau įtampą jaučia. Todėl turime kontroliuoti savo emocinę būseną.
Kur kreiptis pagalbos?
Jei įtariate, kad priežastys yra medicininės, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Jis pagal poreikį nukreips pas kitus specialistus: gastroenterologą, nefrologą ar urologą.
Jei priežastys yra psichologinės, tuomet nerimą, baimes gali padėti pažinti ir suprasti vaikų psichologai. Jei priežastys yra sensorinės, tikėtina, kad padės ergoterapeutas, ypač jei jo specializacija – sensorika.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/7-numeris/