Laura Valionienė
👤 Eglė Tumasonienė, Vaikų ligoninės, VšĮ VU Santaros klinikų filialo, Druskininkų „Saulutės“ vaikų reabilitacijos skyriaus ergoterapeutė, besispecializuojanti vaikų raidos sutrikimų diagnostikoje.
Kas yra sensorika ir kodėl mes apie tai privalome šnekėti autizmo atveju?
Sensorika – tai organizmo fiziologinis gebėjimas suvokti aplinką ir savo kūną. Anksčiau buvo išskiriami penki pojūčiai: rega (vizualinis suvokimas), klausa (audiolinis suvokimas), skonis (gustacinis suvokimas), uoslė (olfaktorinis suvokimas), lietimas (taktilinis suvokimas). Šiandien mokslinėje literatūroje išskiriami net aštuoni pojūčiai – pridedami dar trys: kūno erdvės suvokimas (propriorecepcija), galvos judėjimo erdvėje pojūtis (vestibuliarinis suvokimas), savo kūno vidaus signalų suvokimas (interocepcijos suvokimas). Tinkamai suvokti pojūčiai mus įgalina sėkmingai adaptuotis aplinkoje, o sutrikimai neigiamai įtakoja mokymosi procesą, elgseną, emocinę būseną. Gali būti sunku atlikti elementarius veiksmus, pavyzdžiui, paimti puodelį ar klausytis kito žmogaus. Dirbant su šiais poreikiais, kitaip tariant, juos bandant patenkinti, anksčiau daug problemų turėjęs autistiškas vaikas, pradeda geriau atlikti kasdienius buitinius veiksmus, mokytis.
Specialistai vartoja terminus „hipostimuliacija“ ir „hiperstimuliacija“. Kas tai?
Vaikas savo aplinkoje gali vengti sensorinių dirgiklių, t. y. tam tikrų pojūčių, tačiau gali ir, priešingai, savo elgesiu ieškoti stiprių potyrių. Juos teoriškai skirstome į „vengėjus“ (angl. avoiders) ir „siekiėjus“ (angl. seekers). Jei vaiko pojūčiai yra per stiprūs, jis gali, pavyzdžiui, dengti ausis, norėti būti pritemdytoje, bijoti tam tikrų veiklų, net bėgti iš sensorikiai perkrautos aplinkos. Tai hiperstimuliacija. Kitu atveju, jei vaiko pojūčiai yra silpnesni nei vidutinio žmogaus, jis siekia tų potyrių. Pavyzdžiui, viską uosto, skonistė, bėgioja, čiuožą, mėgsta ryškius, šviesiančius, judančius žaislus ir panašiai. Tai hipostimuliacija – organizmo normos pojūtis, jog reikia daugiau stimuliacijos iš aplinkos.
Kaip tėvams, medikams, specialistams žinoti, kokios sensorikos sritys yra sutrikusios?
Pirmiausia su specialistu turėtų būti sudaromas sensorinis profilis, kad žinotume kas yra pakitę ir į ką reikia atsižvelgti. Idealiu atveju, specialistams turėtų stebėti vaiką jo natūralioje aplinkoje: namuose, mokymosi įstaigoje. Taip įvertiną jo elgesį, reakcijas, padėtų atpažinti dirgiklius, sudarytų pagrindą tai sensorini profilį, kuris parytų ir kaip keisti. Šiuo metu neturime tokių galimybių. Tiesiog užduodami klausimai tėvams, jei reikia, stebima filmuota medžiaga iš namų, vertinamas vaiko elgesys specialisto kabinete. Tai nėra efektyvu, bet geriau negu nieko. Dar neturime Lietuvai adaptuotų sensorikos testų, specialistai sudaro savo testus ar juos verčiasi iš užsienio šaltinių.
Sudoramos sensorinis profilis, padedantis pažinti vaiko sensorinius ypatumus ir poreikius. O kas tada?
Vaikui paskiriama sensorinė dieta, kuri turėtų būti taikoma bent tris kartus per dieną – ryte, per pietus, vakare. Tai yra specialiai parinktos veiklos, užsiėmimai, kurie atitinka vaiko sensorinius ypatumus. Hipostimuliavimo atveju veiklos stimuliuoja poreikius, o hiperstimuliavimo atveju veiklos padeda juos nuraminti, desensibilizuoti pojūčius. Būtina pabrėžti, kad streso sukeliamys dirgikliai negali būti visiškai pašalinami. Turi būti skatinamas prisitaikymas prie jų.
Kadangi smegenys yra neuroplastiškos, taikant sensorinę dietą, įmanoma normalizuoti vaiko pojūčius. Jei mes patenkiname vaiko poreikius sąmoningai ir reguliariai, jis gebės geriau susikoncentruoti užduotims, jo emocijos bus stabilesnės. Su laiku sąmoningos stimulacijos ar nuraminimo reikės vis mažiau, vaikas išmoks savarankiškai valdyti emocijas, jas išreikšti tinkamu būdu, o prireikus – atsitraukti. Tačiau tai ilgas procesas, galintis trukti ne vienerius metus. Kartais užtenka teisingo pastebėjimo ir paprastų pakeitimų kasdienėje aplinkoje. Vaikas gali sąmoningai nesuvokti, kad kažkokie sensoriniai dirgikliai jam trukdo susikaupti. Pavyzdžiui, kad dirgina klasiko raštiko barbenimas ar nesąmoningas kiekvieno klasioko judesio sekimas akimis. Galbūt užteks tokį vaiką pasodinti pirmame suole, pririšti elastingą gumą kėdės apačioje, leisti ją tampyti kojomis ir panašiai. Nesuidentifikuoti pokyčiai gali turėti labai didelę naudą.
Visą Lietaus vaikai žurnalo numerį rasite čia: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/1-numeris/
Taip pat galite pasiklausyti paskaitą „Pojūčiai ir elgesys” : https://www.autizmoabc.lt/category-paskaitos/pojuciai-ir-elgesys-autizmo-kontekste-ir-ne-tik/