Laura Valionienė 2020 m.
Daugiau nei 10 proc. mūsų šalies mokinių turi specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų ir jų poreikiai yra skirtingi. Lietuvos įstatymuose įtvirtinta, kad mokyklos privalo užtikrinti vaiko mokymą bendrojo ugdymo klasėje, jei jis mokosi pagal pritaikytą programą. Spartėjant integracijos procesams, daugumą ugdymo įstaigų ištinka pereinamieji laikotarpiai. Tai didelis iššūkis tiek mokyklų vadovams, pedagogams, tiek mokinių ir jų tėvų bendruomenėms.
Kovo 11-osios gimnazija išsiskiria ilgamete patirtimi integruojant specialiųjų mokymosi poreikių dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turinčius vaikus į bendrojo ugdymo programas. Tai įvertinusi Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija 2019 m. priėmė sprendimą Kauno Kovo 11-osios gimnazijai suteikti UNESCO asocijuotosios mokyklos vardą. UNESCO ASP tinklas jungia apie 10 tūkst. mokyklų iš viso pasaulio, 17 iš jų yra Lietuvoje.
Apie gimnazijos nueitą kelią, teigiamas patirtis ir iššūkius atvirai kalbamės su Kovo 11-osios gimnazijos direktoriumi Stanisłovu Milašiumi, direktorės pavaduotojom ugdymui Laima Lukšiene ir Rima Narušiene.
Ketvirtadalis mokinių turi specialiųjų ugdymosi poreikių
Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje mokosi 547 moksleiviai, iš jų – 156 mokiniai dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi specialiųjų ugdymosi poreikių, net pusė jų mokosi bendrojo ugdymo klasėse (55 moksleiviai, turintys nedidelius ir vidutinius ugdymosi poreikius, 24 moksleiviai, turintys didelius ugdymosi poreikius). Gimnazijoje suformuotos 32 klasės. Iš jų – 22 bendrojo ugdymo klasės ir 10 specialiųjų klasių, kuriose mokosi 77 moksleiviai, turintys didelius ugdymosi poreikius (4 klasės skirtos moksleiviams, turintiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, 3 klasės skirtos moksleiviams, turintiems intelekto sutrikimų, ir viena specialioji ugdymo(si) klasė).
Mokykloje dirba specialistų komanda: specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų, socialinių pedagogų, mokytojų padėjėjų. Kauno miesto savivaldybė 2019 m. finansavo 107 akademinių valandų kursus. Juose dalyvavusios 6 mokytojo padėjėjos gavo reikalingų įgūdžių.
Gimnazija siekia įtraukiojo ugdymo, t. y. stengiasi atsižvelgti į kiekvieno mokinio galimybes ir poreikius, prie jų prisitaikyti. „UNESCO asocijuotosios mokyklos vardas – labai svarbus gimnazijos kultūros ir mūsų pastangų įvertinimas bei didelė atsakomybė. Negalime tvirtinti, kad jau esame įgyvendinę įtraukųjį ugdymą. Šioje srityje esame pažengę, tačiau vis dar to mokomės“, – sako S. Milašius.
Įtraukiojo ugdymo kelio pradžia
Kovo 11-osios gimnazija jau buvo pradėjusi žengti pirmuosius žingsnius integruojant specialiųjų poreikių turinčius mokinius, kai prieš 15 metų keli netekę vadovų mokyklų tinklo partnerių prie šios mokyklos buvo pritraukti specialistai mokyklos funkcijas atlikę „Šaltinio“ pagrindine mokykla. Taip staiga mokykloje atsirado kelios klasės, kuriose mokėsi didelių ir labai didelių ugdymosi poreikių turintys vaikai. „Mums tai buvo patirtis. Mokėmės iš kitų Lietuvos mokyklų, ugdančių specialiųjų poreikių turinčius mokinius, žiūrėjome, kaip jie organizuoja ugdymo procesą, kaip sprendžia įvairius iššūkius. Galiausiai vis dėlto pasirinkome kitą kelią – ėmėme kurti ugdymo modelį“, – prisimena S. Milašius.
Ko reikia sėkmingai integracijai į bendrojo ugdymo mokyklą? „Viskas prasideda nuo mokyklos vadovo ir jo požiūrio į specialiųjų poreikių turinčius vaikus“, – akreipia dėmesį L. Lukšienė. Kovo 11-osios gimnazijos direktorius S. Milašius mano, kad vaikai, turintys specialiųjų poreikių, yra mūsų visuomenės dalis ir turi teisę mokytis šioje mokykloje kaip ir visi kiti vaikai: „Reikia siekti užtikrinti visų vaikų gerovę. Tai labai sunkus darbas. Kaip vadovas turiu ieškoti būdų, kaip užtikrinti gerą mokyklos savijautą ir narpedėti mokiniams. Svarbi ir materialinė bazė.“
Kovo 11-osios gimnazijos ugdymo aplinkos modelis
Gimnazijoje įgyvendinami įvairūs ugdymo aplinkos modeliai, pritaikyti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Yra 3 ugdymosi modeliai, pagal kuriuos mokosi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai gimnazijoje:
• specialiųjų ugdymosi poreikių turintis moksleivis mokosi visą mokymosi laiką bendrojo ugdymo klasėje;
• specialiųjų ugdymosi poreikių turintis moksleivis mokosi visą mokymosi laiką specialiojoje klasėje;
• specialiųjų ugdymosi poreikių turintis moksleivis mokosi dalį mokymosi laiko bendrojo ugdymo klasėje ir dalį specialiojoje klasėje ar grupėje.
„Žodis „klasė“ mūsų mokykloje yra labai santykinis. Kiekvieno mokinio galimybės skiriasi, o toks modelis, kai specialiųjų poreikių turintis moksleivis dalį laiko mokosi bendrojo ugdymo klasėje ir dalį specialiojoje klasėje ar grupėje, leidžia prisitaikyti prie individualių mokinio galimybių“, – apie ugdymo modelį pasakoja S. Milašius.
Papildomi įrankiai darbui su specialiųjų ugdymo poreikių mokiniais
„Mokykloje siekiama, kad mokytojai norėtų tobulėti, mokytųsi, ieškotų galimybių, kaip efektyviai padėti ugdomiems vaikams. Jiems suteikiama gana daug laisvės veikti. Kartais tam reikia papildomų įrankių, specialių patalpų. Taip atsirado mūsų mažoji sporto salė, kurioje mūsų pedagogė, turinti ir ergoterapeutės išsilavinimą, veda gydomąją kūno kultūrą“, – sako S. Milašius. Intelekto sutrikimų turinčių mokinių klasėse mokosi mažiau mokinių, tad suolai išdėstomi pagal poreikį.
Svarbu ne tik pamokos
Gimnazija įgyvendino projektą „Mokymosi pagalbos mokiniui ir šeimai modelio, grįsto įtraukiojo ugdymo nuostatomis, sukūrimas ir įdiegimas“, finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Kurį metodiką dalyvavo gimnazijos specialistai, konsultuojami mokslinio konsultanto VDU prof. dr. J. Ruškaus. Projekto tikslas – sukurti ir veiklą tobulinančiose keturiose Lietuvos mokyklose (Radviliškio rajono Šeduvos gimnazijoje, Vilkaviškio „Ąžuolo“ ir Kėdainių J. Paukštelio progimnazijose) diegti mokymosi pagalbos mokiniui ir šeimai modelį, pagrįstą įtraukiojo ugdymo nuostatomis. „Šis projektas padėjo peržiūrėti mūsų gimnazijos vidinius procesus ir gimnazijos patirtimi dalytis su kitomis šalies mokyklomis“, – pasakoja L. Lukšienė.
Vyresnieji gimnazijos mokiniai kuria socialinį verslą – mokinių mokomąją bendrovę (MMB). Į šią veiklą įsitraukę ir mokiniai, kurie mokosi gimnazijos socialinių įgūdžių klasėse. Iš pradžių jie kūrė atvirukus, vėliau keramikos gaminius, papuošalus, aksesuarus ir juos pardavinėjo mugėse, dalyvavo respublikiniuose bei regioniniuose konkursuose. Vėliau MMB ėmėsi siekti dar ambicingesnių tikslų – padėti negalią turintiems vaikams socializuotis visuomenėje. MMB nariai pastatė spektaklų, kuriuose vaidino ir negalią vaikai. Spektakliai sulaukė didelio dėmesio ir palankių žiūrovų vertinimų. Gimnazijos veiklos įgyvendinamos formuojant iš principo naują, socialine ir kultūrine prasme įvarią mokyklą, kurios klasės – visaverčiai mokinių dalyvavimo ugdymo procese, atsižvelgiant į jų pačių poreikius ir galimybes, o ne bendrus standartus.
Mokykla įrengė pojūčių kambarį. „Pradėję naudoti pojūčių kambarį pastebėjome, kad kai kurie vaikai daug geriau susikaupia, pagerėja jų rezultatai. Kiti daug geriau išlaiko emocinę pusiausvyrą“, – naudą apibendrino R. Narušienė. Mokykloje labai pasiteisino ir kaniterapija. „Viskas prasidėjo nuo mankštos su šunimi. Dabar turime „skaitymo šuniui“ veiklą. Nuostabu stebėti, kiek šie keturkojai vaikams suteikia motyvacijos, kaip jie įveikia iššūkius, kurie anksčiau atrodė neįveikiami“, – džiaugiasi R. Narušienė.
Paspirėšinimas integracijai
Lietuvos mokyklose integruojant autizmo spektro sutrikimų ir kitų specialiųjų poreikių turinčius vaikus į bendrojo ugdymo klasę susiduriama su bendruomenės pasipriešinimu. Deja, mokyklos bendruomenė pasidalino Švietimo įstatymo 29 straipsnio 10 punktu (Mokykla, dėl vaikų elgesio ypatybių priežastys negali užtikrinti mokinių, kuris mokosi pagal privalomojo švietimo programas, psichologinės, specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos, suderinusi su jo tėvais (globėjais, rūpintojais), pedagogine psichologine bei vaiko teisių apsaugos tarnyba, siūlo jam mokytis kitoje mokykloje) aiškinasi priimti specialiųjų poreikių turintį mokinį, o jo tėvai priversti ieškoti kitos mokyklos.
Prie Kovo 11-osios gimnazijos prijungus specialiojo ugdymo klases, mokyklą paliko 104 mokiniai. Šių vaikų tėvai nenorėjo, jog jų vaikai mokytųsi kartu su specialiųjų poreikių vaikais. „Visuomenėje yra žmonių, kurie ne itin palankiai žiūri į negalią turinčius vaikus. Mokytojai taip pat yra tos visuomenės dalis. Turime suprasti, kad ne kiekvienas mokytojas pasirenka dirbti su specialiųjų poreikių turinčiu mokiniu. Jei manysime, kad pedagogas tiesiog privalo, bus tik blogiau. Tuomet ir įtraukusis ugdymas bus nesėkmingas“, – patirtimi dalijasi S. Milašius.
Nepaisant įtemptės patirties, einantys nauji vaikai atneša naujų iššūkių, kuriems atliepti reikia ieškoti naujų sprendimų. „Labai trūksta bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis. Kartais iš kitų institucijų sulaukiame komentarų, kad konkrečiam vaikui reikėtų kitokio ugdymo ir pagalbos. Sulaukiame kritikos, tačiau nėra konstruktyvaus bendradarbiavimo ieškant sprendimų, kaip pagal aplinkybes užtikrinti geriausias sąlygas konkrečiam vaikui. Mes atviri pagalbai, tačiau trūksta norinčiųjų bendradarbiauti“, – apie iššūkius kalba S. Milašius.
Spaudimas priimti kuo daugiau specialiųjų poreikių vaikų
Mokykla turi gimnazijos statusą, todėl tikimasi gerų akademinių rezultatų – juk mokyklos reitinguojamos pagal pasiektus rezultatus, o jie tampa žemi seni mokinių su specialiaisiais poreikiais. Dėl gimnazijoje įgyvendinamo įtraukiojo ugdymo modelio ją renkasi mokiniai, turintys didelius ir labai didelius ugdymosi poreikius. „Mums kartais siūloma, kad specialiųjų poreikių mokiniai nelaikytų testų – taip pagerėtų mokyklos rezultatai. Tačiau, mūsų nuomone, šie testai taip pat yra ugdymo dalis. Neišskirsime specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių iš bendrojo ugdymo klasės“, – sako S. Milašius.
Mokyklos administracija, priimdama vis daugiau specialiųjų poreikių mokinių, baiminasi, kad bendrojo ugdymo mokykla, sudariusi sąlygas mokytis specialiųjų poreikių vaikams, netaptų specialiąja mokykla. „Mūsų gimnazija yra bendrojo ugdymo mokykla. Todėl vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, neturėtų būti daugiau nei 17–18 proc. Šiuo metu jų mokosi apie 22 proc. Mes negalime iškreipti šio procento, nes taptume specialiaja mokykla – ugdymo modelis nebeegzistuotų būti toks, koks yra dabar. Šiuo metu esame priėmę maksimalų specialiųjų poreikių mokinių skaičių. Dabar sunku ne organizuoti ir įgyvendinti ugdymo procesą, o atsisakyti priimti naujų mokinių. Norisi padėti visiems besikreipiantiems, tačiau negalime“, – apgailestauja direktorius S. Milašius.
Akistata su autistiškų vaikų ugdymo ypatumais
Kaip rodo Lietuvos ir užsienio šalių mokyklų patirtis, dalis autizmo spektro sutrikimų (ASS) turinčių mokinių pritampa bendrojo ugdymo klasėse su dideliais iššūkiais, tačiau daugelis vis dėlto sunkiai adaptuojasi. Dėl to kyla sunkumų ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams.
„Mūsų mokykloje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kai pavyko padėti autizmo spektro sutrikimų turintiems mokiniams įveikti jų socialinius ir ugdymosi iššūkius. Tačiau būna ir atvejų, kai net ir ilgų ieškojimų nerandame būdo, kaip padėti mokiniui. Mums svarbus kiekvienas mokinys ir jo gerovė. Turime užtikrinti jų mokinių saugumą, emocinę gerovę ir mokymosi sąlygas“, – teigia L. Lukšienė.
Autizmo spektro sutrikimų turintys mokiniai yra labai skirtingi – nuo specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimų iki specialiųjų ugdymosi poreikių dėl ypatingų gabumų. Dažniausiai ASS turintys mokiniai išsiskiria specialiaisiais poreikiais, kylančiais dėl pakitusios sensorikos, sutrikusios socialinės komunikacijos bei dažnai pasireiškiančio nerimo, kuris gali lemti elgesio ir emocijų sutrikimus. „Dauguma autizmo spektro sutrikimų turinčių asmenų reikalinga šiek tiek kitokia aplinka. Jie geriau jaučiasi mažesnėse klasėse, kur mažiau trukšmo. Deja, neturime galimybės įrengti papildomų patalpų, kur galėtume ugdyti ASS turinčius vaikus. Dėl patalpų trūkumo negali neturime galimybės įrengti sensorinę perkrovą patirianti mokini, kur mokytojo padėjėjas galėtų išvesti ir sensorine perkrovą patirianti mokini, kur mokytojo padėjėjas galėtų išvesti sensorine perkrovą patiriantį mokinį, kur mokytojo padėjėjas galėtų išvesti ir sensorine perkrovą patirianti mokini, kur mokytojo padėjėjas galėtų išvesti sensorine perkrovą patiriantį mokinį į kitą aplinką“, – iššūkius dalijasi L. Lukšienė.
Gimnazijos direktorius S. Milašius teigimu, būtų galima išvengti bent dalies nesėkmingų integracijos atvejų, jei būtų glaudesnis bendradarbiavimas tarp ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų. „Deja, tėvai ne visada adekvačiai vertina vaiko galimybes integruotis į bendrojo ugdymo klasę. Priimdami vaiką mes jo nepažįstame, negauname visos informacijos, todėl tenka ieškoti sprendimų bandymų ir klaidų keliu. Jei darželis su mumis bendradarbiautų ir suteiktų informacijos apie specifinius vaiko ugdymosi poreikius, sėkmingas iššūkių sprendimo strategijas, mes ne tik sutaupytume laiko, bet ir pagerintume daromą pažangą“, – teigia S. Milašius.
Nesėkminga integracija į bendrojo ugdymo mokyklą – taip pat atskirtis
Vis pasigirsta kalbų, kad specialiosiose mokyklose negalėtų patirti atskirtį. Tačiau nepakankamas pagalbos specialistų finansavimas, priverstinė integracija į bendrojo ugdymo mokyklas ir visuomenės pasipriešinimas sukelia iššūkių, kurie nevaikus labiausiai nukenčia negalią turintys vaikai.
„Žinoma, būtų geriau, kad visos mokyklos turėtų specialiųjų klasių, užsiimtų mokytojai specialistai, ir būtų pakankamai įvairių išteklių įtraukusis ugdymas bendrojo ugdymo klasėse. Tačiau realybėje to dar nėra, o vaikai į mokyklas ateina jau šiandien. Iš praktikos galime pasakyti, kad specialioji mokykla yra mažesnė atskirtis nei nesėkminga integracija į bendrojo ugdymo mokyklą. Jei specialiojoje mokykloje yra normalūs mokinių santykiai, jei jie dalyvauja veiklose su bendrojo ugdymo mokyklos mokiniais, kaip mes bendradarbiaujame su Apuolės specialiąja mokykla, tai daug geriau nei priklausymas bendrojo ugdymo mokyklai, kurioje vaikas patiria atskirtį. Negalima tiesiog atmesti specialiųjų poreikių turintį mokinį į bendrojo ugdymo įstaigą ir palikti savieigai. Deja, tai gana dažnai nutinka“, – apgailestauja L. Lukšienė.
„Specialiosios mokyklos vis dar reikalingos. Mūsų autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams negalime suteikti tokų sąlygų, kaip, tarkim, Prano Daunio ugdymo centras. Tokioje mokykloje yra mažesnės klasės, sensorinės priitaikymo aplinka, labiau užtikrinami autizmą turinčio vaiko poreikiai, specialistai geriau supažįsta su ugdymo ypatumais, turi daugiau specifinės patirties. Mes stengiamės, bet negalime būti profesionaliose visose srityse“, – tvirtina S. Milašius.
Žurnalas „Lietaus vaikai“ leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2020 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuoroda į žurnalą: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/5-numeris/