Laura Valionienė (2019)
🥕 Apie 80 proc. sutrikusios raidos vaikų turi ir vienokį ar kitokį mitybos sutrikimą¹. Dažnai girdime autistiškų vaikų tėvų skundus:
„Mano vaikas valgo tik kelis produktus“,
„Vaikas kelionėje minta vien keptomis bulvytėmis“,
„Negalime jam įsiūlyti kito gamintojo sulčių“ ir pan.
Galbūt tai ARFID (angl. Avoidant/restrictive food intake disorder) – valgymo sutrikimas, apie kurį Lietuvoje vis dar labai mažai žinoma? Tikslesnis lietuviškas vertimas būtų „valgymo vengimo / ribojimo sutrikimas“. Anksčiau tai buvo vadinama „selektyvaus valgymo sutrikimu“ arba „kūdikystės ar ankstyvos vaikystės valgymo sutrikimu“. Pakeitus pavadinimą, praplėsta ir pati diagnozė. Kadangi nėra patvirtinto lietuviško termino, toliau tekste vartosime trumpinį ARFID.
Kaip pasireiškia ARFID sutrikimas?
Vaikai dažnai išrankūs maistui, tačiau tai nereiškia, kad jiems būdingas ARFID sutrikimas. Šiuo metu DSM-5 (Amerikos psichiatrinės asociacijos diagnostikos ir statistikos vadovas, 5 leidimas) apibūdina tokį diagnostinius kriterijus:
- Valgymo ar maitinimo sutrikimai, pasireiškiantys vienu ar keliais iš šių požymių (2):
- 1.1. Žymus svorio sumažėjimas (vaikams nepakankamas svorio prieaugis);
- 1.2. Mažesnis maistinių medžiagų įsisavinimas;
- 1.3. Maitinimosi arba maisto papildų vartojimo būtinybė;
- 1.4. Žymi psichosocialinė įtaka.
- Sutrikimas kyla ne dėl kultūrinių ar religinių normų.
- Sutrikimas kyla ne dėl nervinės anoreksijos ar bulimijos.
- Sutrikimas negali būti geriau paaiškinamas kitais sutrikimais, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas, psichikos sutrikimai, organinės priežastys.
🍽️ Kaip padėti?
ARFID simptomai gali ir išnykti savaime, be gydymo, tačiau ypač autistiškiems asmenims, dažniau reikia ir nuoseklaus palaikymo. Šis sutrikimas be pagalbos paprastai nepraeina neurotipiniams žmonėms.
Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. Stengiamasi mažinti streso lygį valgant. NeurologI arba specialisti vaikams dažnai taiko keturių pakopų maisto baimės mažinimą:
1 etapas: vaikas susipažįsta su maistu per netiesioginius būdus – stebėdamas, uostydamas.
2 etapas: maisto ragavimas – jį reikia tik paragauti.
3 etapas: maisto laikymas burnoje be rijimo.
4 etapas: valgymas, įpratimas.
Dar kai kurie specialistai kiekvieną žingsnį sustiprina apdovanojimais, dažniausiai simboliniais (lipdukas, žaidimas). Terapija turi būti lėta, vaikas neturi patirti spaudimo. Galima pasitelkti specialisto pagalbą.
📌 Kitos svarbios įžvalgos:
Svarbu tiksliai žinoti, kokius produktus vaikas valgo ir kiek jų suvalgo. Taip pat kiek laiko atsisakoma valgyti konkrečius produktus. Ar yra kitų medicininių simptomų, tokių kaip nepakankama mityba.
Kitaip nei daugumos mitybos sutrikimų atvejais, ARFID būdingesnis berniukams nei mergaitėms.³
Griežtos įvykių sekos, pasikartojantis elgesys, sunkumai prisitaikant prie naujovių – autizmo spektro sutrikimo (ASS) bruožai. Vaikams, turintiems ARFID, taip pat dažnai būdingi šie bruožai, bet paprastai jie yra silpnesni nei ASS.⁴
Vis dėlto Pensilvanijos universitete dr. K. A. Schreck atliko tyrimą, palyginant neurotipinės raidos ir ASS turinčius vaikus. Pastebėta, kad vaikai, turintys ASS, išrankesni maistui, o jų maitinimosi įpročiai dažnai panašūs į ARFID turinčių vaikų.⁵
Daug mitybos sutrikimų kyla iš baimės priaugti svorio. ARFID atveju tokių baimių nėra. Tačiau nerimo simptomai, kylantys dėl siūlomo maisto, yra panašūs. Dėl to šis sutrikimas priskiriamas prie psichikos sutrikimų. Kai kurie asmenys, turintys ARFID, turi baimę vemti arba paspringti. Neretai maisto vengimas gali atsirasti dėl maisto fobijų, kai asmeniui pasiūloma naujo maisto arba maisto, kuris kelia baimę.
Praktiniai patarimai
🔸 Pirmiausia reikia suprasti, kad ARFID sutrikimą turintis vaikas nevalgo ne todėl, kad yra išlepęs, o dėl to, jog turi mitybos sutrikimą.
🔸 Į lėkštę vienu metu dėkite tik vieną produktą, kad nekeltumėte streso vaikui. Jei toleruoja, galima dėti kelis produktus.
🔸 Geriau įdėkite mažiau nei per daug. Vaikui per didelė porcija lėkštėje gali sukelti nerimą.
🔸 Geriausia, kad produktai lėkštėje nesiliestų. Galima įsigyti specialių skirtukų (plate divider) ar lėkščių (divided plate).
🔸 Atkreipkite dėmesį, kas bendro tarp vaiko valgomų ir nevalgomų maisto produktų – skonis, tekstūra, kvapas, temperatūra, forma, spalva, pakuotės spalva ir pan. Pagal tai parinkite panašiausius produktus.
🔸 Tekstūra, kai maistas yra skystos ir kietos konsistencijos, kai kuriems vaikams yra per sudėtinga. Tarkim, sriuba, jogurtas su vaisių gabaliukais ir pan.
Vaikai dažnai renkasi (atpažįsta) maistą pagal formą. Traputis ir pusė trapučio jam gali atrodyti du skirtingi produktai. Tokiu atveju verta pratinti valgyti tuos pačius produktus, bet kitokios formos.
Vaikai dažnai pajunta nerimą vos pamatę maistą. Tad pirmiausia būtina pašalinti ar bent sumažinti patiriamą nerimą. Lengvesniais atvejais užtenka strategijos „palaikyk, pauostyk, palaižyk“. Vaikui naudinga išmokti išspjauti nepatikusį maistą – tai gali žymiai sumažinti jo nerimą. Kai nerimas labai stiprus, nuodugniai tiesiog žaisti su maistu: iš uogų ir vaisių pasidaryti kvapnių dažų, duonos lazdeles naudoti kaip kardus, iš duonos skrebučių padaryti paplėpę mažai lėlytei ir pan. Tokių žaidimų tikslas – kad vaikas nejaustų nerimo šalia atsiradus naujiems produktams.
🔸 Šiūlant maistą negalima taikyti jokios psichologinės, tuo labiau fizinės prievartos. Net mamos nervingumas, nerimas ir bloga nuotaika gali padidinti vaiko nerimą prie stalo. Jis gali atsisakyti valgyti ne tik naujus produktus, bet ir tuos, kuriuos valgė.
🔸 Negalima vaiko bandyti apgauti. Pavyzdžiui, įmaišyti jo nevalgomo produkto į tai, ką jis valgo, į valgomo maisto pakuotę įdėti kito gamintojo produktą. Ne tik rizikuojate, kad vaikas gali atsisakyti ir to produkto, kurį valgė, bet ir galite prarasti jo pasitikėjimą jumis.
🔸 Jei yra galimybių, naudokite druską. Druska stimuliuoja seilių gamybą ir skatina alkį. Kas nors traškaus ir sūraus paruošia burną valgymui. Dauguma vaikų mėgsta druską.
🔸 Paieškokite patinkančio padažo ir juo skaninkite maistą. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai pabandytų paragauti beveik bet ko, kur yra šokolado.
🔸 Taikykite atlygio sistemą. Tam puikiai tinka lipdukų lentelė. Kiekvieną dieną bandykite vieną produktą, kol vaikas pradės jį valgyti nuolat.
🔸 Mitybą bandykite gerinti ryte arba per pietus, kol vaikas nėra išvargintas dienos sensorinių iššūkių. Vakarinės laikas gali būti ypač sudėtingas. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurie vaikai nejaučia alkio.
🔸 Jei vaikas alkanas, didesnė tikimybė, kad jis paragaus naujo maisto.
🔸 ARFID turintiems vaikams strategija „neduokite valgyti dieną ar dvi – ir valgys viską“ neveikia. Pasitaitiko, kad po tokių bandymų vaikai visiškai atsisako maisto ir atsiduria ligoninėje dėl išsekimo.
🔸 Valgant aplinka turėtų būti rami, atpalaiduojanti. Jei vaikui patinka, gali skambėti rami muzika. Tėvai turi būti besišypsantys, atpalaiduojantys. Įtampa įaudrina vaiko smegenis net ir neutralią, šaltą veido išraišką gali priimti kaip nerimą keliantį veiksnį.
🔸 Nesitikėkite greitų rezultatų. Sudėtingais atvejais gali prireikti net pusmečio ar daugiau, kad vaikas pradėtų valgyti naują produktą.
💡 Šie patarimai gali padėti. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus.
Svarbiausia užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai kalorijų. Jei mityba itin skurdi, verta ieškoti geros kokybės maisto papildų siekiant užtikrinti vitaminų, makro- ir mikroelementų, kitų vystymuisi svarbių medžiagų poreikį. Tėvams turėtų rūpėti, kad vaikas būtų laimingas, o ne kad lėkštė tuščia. Pasiūlykite teigiamas emocijas, kantrybę, laiką, pažinus vaiko poreikius ir galimas išrankumo priežastis, įmanoma pasiekti gana gerų rezultatų.
📚 Naudota literatūra:
- Chatoor, I., Hamburger, E., Fullard, R., Rivera, Y. (1994). A survey of picky eating and problems in toddlers. Scientific Proceedings of the Annual Meeting of the American Academy of Child and Adolescent Psychiatry.
- Bryant-Waugh, R. (2013). Avoidant restrictive food intake disorder: An illustrative case example. International Journal of Eating Disorders.
- Eating Disorder Statistics. National Association of Anorexia Nervosa and Associated Disorders.
- Dinkler, L., Christie, H., Ronald, A., and Lask, B. (2001). Selective Eating: Symptom, Disorder or Normal Variant? Clinical Child Psychology and Psychiatry.
- Schreck KA, Williams K, Smith AF. (2004). A comparison of eating behaviors between children with and without Autism. Journal of Autism and Developmental Disabilities.
Visą žurnalo numerį PDA formatu rasite čia: https://www.lietausvaikai.lt/zurnalai/2-numeris/